„Aš ir Julius – didžiuliai gyvūnų mylėtojai ir esame turėję ne vieną augintinį vaikystėje. Pradėję mokytis ir gyventi Vilniuje, nė negalvojome įsigyti augintinio – atrodė, jog studijas bei darbą suderinti su augintinio priežiūra bus sudėtinga.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau jautėmi, kad mūsų namuose trūksta dar vienos, mažos gyvybės, kuri spinduliuotų šiluma bei jaukumu. Prieglaudose daugybė beglobių, likimo nuskriaustų gyvūnų, kiekvieno istorija paveikia – norisi prisidėti prie gerumo ir pagelbėti, kuo tik įmanoma.
Tad ir mūsų sprendimas buvo priglausti katę iš globos namų. Peržiūrėję daugybę skelbimų bei prieglaudų įrašų išsirinkome nepaprasto grožio 3 mėnesių katytę, kurios kailis puikiai atspindėjo jos pirmąjį vardą – Lūšytė. Tačiau prieš priglausdami augintinį, vardą jau buvome sugalvoję. Tad Lūšytė tapo Lota“, – pasakojo Rūta.
Dabar Lota jaučiasi tikra namų šeimininkė, viskuo domisi, laikosi švaros ir visada jaukiai susisukusi palaiko draugiją pašonėje. „Nesvarbu, ką beveiktume – mokytumėmės, žiūrėtume filmą, tvarkytume namus – Lota visada šalia, savo smalsiu žvilgsniu seka mūsų veiksmus, o kiekvienas nukritęs saldainio popierėlis ar lapelis tampa mėgstamiausiu žaislu, nors ir yra apsupta medžiaginių pelyčių.
Jos juodoms akutėms atsispirti neįmanoma, norisi ją palepinti vis gardesniu kąsneliu, tad skanėstų jai negailime. Grįžę namo ir pravėrę duris, visada žinome, jog ji tuoj pasirodys užsimiegojusi ir prašysis paimama ant rankų. Lota – aktyvi, judri katytė, didžiuojamės ja, jog palikta viena namie, išdaigų neprikrečia.
Teko tik plunksneles primenantį augalą slėpti, nes, Lotos manymu, jam mūsų bute ne vieta.
Naktį ji visada miega kartu su mumis, murkia ir laižo mums rankas. Galvojame, jog būtent taip ji atsidėkoja mums už suteiktą šansą turėti jaukius namus bei mylinčius šeimininkus“, – sako Rūta.
