„2015 m. kovo 8 d., eilinis sekmadienis, važiuojame su vyru į turgų šio to nusipirkti. Jau senokai pakalbėdavome apie dar vieną augintinį namuose (turime katytę), bet gal dar ne laikas. Gal vėliau. Važiuodami namo sugalvojome užsukti į vieną gyvūnų prieglaudą, ne toks didelis vingis. Pažiūrėti, juk nebūtina imti. Nuvykome. Šunų lojimas, didelės, meilės prašančios akytės. O jų daug… Bet imti nebūtina, tik pažiūrėsime. Apėjome visus narvus. Jei imtume, tai norėtume mažiuko ir kad augtų nedidelis.
Išeinant iš pastato – aptvarėlis, kuriame 7! Septyni žiemą prie parduotuvės dėžėje palikti mažyliai. Visi mieli, visų norisi. Pažiūrėjome – du buvo ypač „nagli“. Aš nužiūrėjau tokį vargšiuką, kuris kampe tupėjo ir niekaip nepavyko jo prisikalbinti. Pagalvojome su vyru, kad mūsų kovinė katytė jį gali skriausti. Palauk, imti juk nebūtina… Bet kaip tu neimsi, jeigu „nagliausias“ iš dviejų lipa per tvorą į akis ir rankas. Nuėjome visi trys į kabinetą tvarkyti dovanojimo dokumentų. Štai ir pažiūrėjome, imti juk nebūtina!
Grįžome namo. Kaip kviesti? Galvojome, galvojome – bus Dipsis! Krikšto sūnus sugalvojo trigubą vardą: Dipsis Makas Dešrelė, bet apsistojome ties Dipsiu. Pradžia buvo sunki ir brangi (bet dėl meilės neskaičiuoji)… Bronchitas, jautrus skrandis, vėmimai iki alpimų, lašelinės veterinarijos klinikoje. Pasveikome, sustiprėjome, augome ir užaugome! Dipsis užaugo ne toks, kokio buvo tikėtasi (kad būtų mažas), bet vis tiek jis mums pats mažiausias Dipselis.
Dipsis – ypatingas šuo. Ypatingas, nes mūsų. Dipsis labai draugiškas tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Kalytės jį labai mėgsta, pavasarį ir rudenį vis bando įsibrauti į kiemą. Jis dievina vandenį ir žvejybą, maudytis ežere, tvenkinyje ar upėje – didžiausia pramoga. Šoka visada pats pirmas. Pagaliuką atneša, kad mestum į vandenį, ir vėl šoka parnešti. Į žvejybą, deja, nesivežame, nes visada užmetant plūdę šoka į vandenį ir plaukia jos partempti. Pavojinga, kad nesusižeistų į kabliuką, o jei neleidi bėgti, tai kaukia, inkščia, cypia!
Mėgsta pasivaikščioti, važiuoti automobiliu, vogti maistą nuo stalo, miegoti ant pagalvės. Kartais susipykstame. Rimtai! O pykstamės dėl vietos lovoje. Matai, kas pirmesnis – tas gudresnis. Ir daryk tu ką nori. Nepatinka, gali vos vos pastumti, bet pats nepasitrauks ir paurgs. Su vyru svarstome, gal jau laikas Dipsiui pasakyti, kad ne mes pas jį gyvename, o jis pas mus…
Nepaminėjau gimimo datos. Niekas prieglaudoje nežinojo „Dėžės šuniukų“ gimimo datos. Numatė, kad gimę sausio mėnesį. Tad datą reikėjo pasirinkti patiems. O kadangi visi puikiausi dalykai mūsų su vyru gyvenime nutinka 16 dieną, tai Dipselis gimęs 2015 m. sausio 16 dieną.
Kartais, kai išvykstame atostogauti, paliekame Dipselį pas tėvus arba vyro sesę ir krikšto sūnų Gabrielių. Jie tokie geri draugai, susitikimų metu dūkdami taip išvargina vienas kitą, kad vakare krenta miegoti be sapno! Tą vakarą iki kelionės jo labai trūksta. Namai ne tokie, tušti, nėra su kuo kariauti dėl pagalvės… Toks Jis – DIPSIS. Pats meiliausias ir mažiausias šuo pasaulyje.“
