„Kisa – svajonės išsipildymas. Pasvajodavau, kad norėčiau juodos, mažos katytės. Namuose jau gyveno kalytė Luna, todėl buvo daug dvejonių, ar galime turėti antrą augintinį, koks tai augintinis turėtų būti, kad sutartų su Luna. Svajonė greičiausiai taip ir būtų likusi svajone, jei vieną dieną nebūčiau sutikusi kiemo vaikų, kurie atbėgo nešini dviem mažais kačiukais. Kaip jie atsirado pas juos, taip ir nežinau, pavyko išsiaiškinti tik tai, kad jie benamės kiemo katės. Ir atsitiko taip, kad vieną iš kačiukų, išgirdusi kniaukimą, katė atbėgo ir nusinešė, laukėme, kol grįš antrojo, tačiau taip ir negrįžo ir teko spręsti, kaip elgtis toliau.
Taip Kisa rado namus. Juoda, mažytė katytė, nuostabiomis akimis, tokia, apie kokią pasvajodavau. Kisa puikiai pritapo namie, tokia mažytė, o tokia protinga, iškart suprato, kas yra kraiko dėžutė, kad nagučius galąsti reikia į draskyklę.
Svarbiausia, Kisa tapo Lunos geriausia drauge! Nuo pat pirmos dienos ieškodavo prieglobsčio šalia jos, kartais net su mamyte sumaišydavo, kai ateidavo laikas valgyti. Šiandien Kisa jau suaugusi katė, juoda gražuolė, temperamentinga, turinti charakterį iki to momento, kai paimi ant rankų ir kasai ausį, tada kisa yra tiesiog miela, murkuojanti katytė.
Nuostabiausias dalykas yra stebėti katino ir šuns draugystę, paneigia visus stereotipus „kaip šuo su kate“. Tiesiog draugės, viską daro kartu, žaidžia, miega, skanesnio kąsnelio kaulija, Lunai grįžus iš lauko Kisa net letenėles nuprausia. Luna jau senjorė, jai 11 m. Atsiradus Kisai, ji atjaunėjo keletų metų, juk liūdna, šeimininkams išėjus į darbus kiauras dienas vienai būti namie, o dabar turi draugę, kuri neleidžia liūdėti. Nebuvo nei dienos, kad būčiau gailėjusis to sprendimo, vien tik laimė ir džiaugsmas turint tokią šeimą.“
