„Kai „Facebook“ pamatėme Kopos (arba tada dar Šarlotės) nuotrauką „Beglobio“ paskyroje, iškart supratome, kad čia mūsų šuo. Šunį „įsivaikinti“ ruošėmės ilgai. Ir tikrai ne dėl to, kad būtume rengę „Mis Prieglaudinuko“ konkursą ir rinkęsi gražiausią keturkojį, tinkantį prie namų interjero. Ilgiausiai truko pasiruošimas galvoje – ar tikrai mes pasirengę, ar tikrai neužsikrausime sau nereikalingo vargo, ar tikrai turėsime tiek valandų per parą, ar tikrai turėsime kur palikti, sugalvoję išvykti atostogų, ir dar krūva kitų klausimų. Užtat, kai pamatėme Kopą, iškart supratome, kad laukti nebėra ko.
Dabar pataluose dažniausiai besivoliojanti poniutė nuotraukoje buvo užfiksuota pririšta prie prieglaudos tvoros plastikine virve ir ant kaklo sujuosta vyrišku kelnių diržu, nuleistomis ausimis ir baimės pilnu žvilgsniu. Užtat jau nuvažiavę į pirmą susitikimą, supratome, jog nors Kopos gyvenimas anksčiau nebuvo iš lengvųjų, ji pasiruošusi atiduoti visą savo meilę naujiems šeimininkams.
Praėjo pusmetis, o Kopa dabar jau naujų namų ponia, snaudžia tik ten, kur minkščiau ir šilčiau (pataluose, žinoma), bet ko nevalgo, su kuo lauke žaisti, irgi atsirenka. Per visą tą laiką nėkart nieko nesugraužė, jokių „zbitkių“ nepridarė, didžiausia silpnybė viena – maisto vagystės. Esame užklupę ją ir su picos gabalu, ir su vištienos kulšelės likučiais, bėgančią į savo guolį. Nemėgsta tik būti ant rankų, praustis ir likti nepastebėta – kai šeimininkai apsikabina, iškart prasideda pavydo scenos.“
