„Mano ir Pumos istorija prasidėjo gūdžią žiemą – būtent tuomet, kai nusprendusi tapti „Lesės“ prieglaudos savanore atėjau į apmokymus ir pamačiau tą juodą besisukantį vijurką. Kaip tyčia, Puma buvo pats pirmas šuo, kurį man davė pavedžioti. Nežinau, ar šią mūsų situaciją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau po dienos prieglaudoje tegalėjau prisiminti tik jos tamsiai rudas akutes, begalinį aktyvumą ir džiaugsmingus lyžtelėjimus.
Nors visada simpatizavau itin dideliems šunims, be to, eidama į savanorių apmokymus nė negalvojau apie kokio nors šuns paėmimą, po mėnesio Puma jau gyveno pas mane ir tapo mano kompanione visose gyvenimo srityse.
Dabar sunku suvokti, kaip galėjau gyventi be tokios kompanionės ir draugės – kartu svečiuojamės mieste, traukiniais, autobusais ir kitu transportu keliaujame į ilgiausius, tolimiausius žygius, pažindinamės su naujais žmonėmis ir gyvūnais, mėgaujamės gamta bei stengiamės pajusti gaivų vėjelį gulėdamos saulės atokaitoje viduryje lauko, kažkur toli nuo namų. Taip pat Puma atvėrė ir visiškai man nepažįstamą kinologijos, dresūros pasaulį, į kurį įsivėliau visais 100 procentų – kartu su šiuo laimės kamuoliuku užsiimame įvairiais „šuniškais“ sportais, kuriuose abi išleidžiame perteklinę energiją.
Niekada nemaniau, jog vienas gyvūnėlis gali tiek daug pakeisti, tačiau dabar drąsiai sakau, jog Puma buvo ta trūkstama laimės dalelė, įnešusi į mano gyvenimą daugiau veiksmo, naujovių ir išmokiusi mane daugiau kantrybės.“
