„Pirmas pas mus apsigyveno ilgaplaukis taksas Čipas. Jam šiais metais balandžio 29 dieną suėjo 11 metų. Jis turi problemų su širdele, todėl kasdien vartoja Vetmedin ir gyvena puikiai. Jis pas mus kokius 8 metus, atsirado, kai draugės sesė išvyko į užsienį. Kadangi dirbame visą dieną, kad Čipui nebūtų liūdna, nusprendėme paieškoti antro šuniuko ir tai buvo Stirna.
Stirna pas mus atkeliavo visai netikėtai, kiek pamenu, 2014 metais iš suplotasnukių namų – „DogSpoto“. Kadangi ji tikrai nesuplotasnukis (Stirna rusų nykštukinis toiterjeras), kaip ji ten atsirado, labai įdomi istorija. Tiesiog buvo atimta iš daugintojos – Stirna gyveno 50 cm pločio ir 60 cm ilgio narvelyje, visus reikalus taip ir atlikdavo jame. Ji tiesiog tapo nebetinkama, nes jos galinės kojytės lyg išnarintos, bet tas gyventi ir judėti visai netrukdo. Dešinė kojytė, matosi, buvo lūžusi, nes lūžio vietoje stambesnis kaulo suaugimas.
Čipas, kaip mūsų lepūnelis, iš pradžių visai nepripažino naujos draugės. O dabar… Dabar visur tik kartu. Išneštas į kiemą ir paleistas jis jau dairosi ir ieško savo Stirnos. Stirna ir Čipas kaip du vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Neįsivaizduojame gyvenimo be jų.
Beje, į klausimą, kaip Stirna gavo savo vardą, atsakau: jai tiesiog jau buvo „DogSpoto“ organizacijos suteiktas šis vardas. Jis puikiai jai tinka bei puikiai ją atspindi: nuolatos dūkstanti, žaidžianti ir nuo rankų nenulipanti, kaip koks pats mažiausias ir maloniausias mūsų mikrobas.
Stirna visada miega su mumis lovoje, pasislėpusi po antklode. Jai visada šalta, nesvarbu, ar tai žiema, ar vasara. Ji turi vieną keistą įprotį – palaukia, kol mes užmiegame, tada lekia į virtuvę pavalgyti, prisivalgiusi atlieka reikalą ant palutės, kartais ant kilimo, kartais ant grindų, kaip papuola… Per daug mes nepykstame ant jos, viską užgožia tas jos meilumas ir išpūstos, kupinos vilties akytės.“
