Į namus priėmė inspektorių: stebi net kaip skutamos bulvės

„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.

„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
„Praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną“, – pasakoja Aušra.<br> J.Baliūnienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Milda Bukantytė (Nebrisius.lt)

Oct 12, 2019, 6:34 PM

„Kai po ilgos savęs atkalbinėjimo nuo šuns įsigijimo kovos prieš 2,5 metų pagaliau atėjau į prieglaudą, tvirtai žinojau, ko noriu. Mažas, trumpo kailio ir juodas. Mažas, kad paprasčiau būtų susitvarkyti, trumpo kailio, kad nepūkuotų man čia visur, o juodas – tiesiog. Atėjus į „Tautmilės prieglaudėlę“ mano planas iškeliavo į dausas, nes kaip alkanas vaikas saldainių parduotuvėje užsimaniau visų.

Kad šunį imsiu iš prieglaudos, žinojau visada. Ypač, kai žiūrėdama į tų vargšų šunelių nuotraukas ašarodavau, o tada įsijungdavau kitos prieglaudos puslapį, kad galėčiau paašaroti dar. Visi ten gailiomis akytėmis ir liūdnomis istorijomis, vienas už kitą mielesni. Kuris piktas, kuris įskaudintas, atrodo, nei vieno iššūkio nėra per didelio. Visa laimė, kad ėjau su tvirčiau ant žemės stovinčia drauge ir prieglaudėlėje dirbančios moterys labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą.

Pirmiausiai man pristatė prieglaudos numylėtinį, didžiulį mielą šunį, kuris keturis metus gyveno šeimoje, o šeimai sugalvojus emigruoti, buvo ištremtas prieglaudon. Vien tokios mintys ir istorijos man spaudė širdį. Įdavė pavadėlį į rankas ir liepė eiti pasivaikščioti, pamatysi, sako, tinka tau šuo ar ne, jauti, kad tai tavo šuo ar ne. Einu su tuo šuniu ir, nors jis toks gerietis, toks mielas, vis tiek atrodo, kad svetimą šunį vedu. Galiausiai beeidama sutikau savanorį, vedžiojantį kitą šunį. Jis su plačia šypsena priėjęs paprašė, kad apsikeistume šunimis, nes tas, kurį vedžioju aš, yra jo, kaip ir visų kitų prieglaudoje, numylėtinis.

Ką jau čia aš priešinsiuosi, supyks, neduos išvis jokio šuns dar. Juokauju. Taip į mano rankas pakliuvo kito šuns pavadėlis. Niekas tuo metu man nieko apie jį ir nepapasakojo, nes savanoris greitai nukeliavo su savo numylėtiniu, o aš likau su nuostabaus grožio šuniu. Akys žydros kaip dangus. Eina sau tvarkingai, visas ramus, protingomis akimis pažvelgia, į kitus šunis per daug dėmesio nekreipia.

Užbėgdama už akių pasakysiu: moka užsirekomenduoti vyrukas, moka. Galvoju, grožis ne viskas, jeigu myli pagal grožį, tai geriau mylėki ožį, kaip ten liaudyje sakoma. Aš tai jau nebūsiu čia ta, kuri ateina ir pagal grožį šunį išsirenka lyg puošmeną. Aš draugo atėjau, draugo! Bet žiūriu, kad kuo artyn prieglauda, tuo mažiau man norisi atiduoti tą pavadėlį kažkam. Tos minties, kad atėjau mažo ir juodo, jau senokai mano galvoje nebeliko.

Grįžus prieglaudos darbuotoja papasakojo šiek tiek daugiau apie tą šunį. Jis prieglaudoje buvo tik keturias dienas, todėl ir vardas nelabai jam koks dar buvo prigijęs, jį tiesiog vadino Haskiu dėl panašumo į šios veislės šunis. Rado jį gatvėje besibastantį. Sako, moka jis kelias komandas, bet rusiškai. Tada prasidėjo rimtoji dalis. Tikrai žaviuosi, su kokia atsakomybe prieglaudos darbuotojos dovanoja šunis.

Turėjau atlaikyti kažką panašaus į darbo pokalbį, įrodyti, kad sprendimas tvirtas, kad esu apgalvojusi ir pasvėrusi viską, kad turėsiu sąlygas ir gebėjimus. Šunys, rasti gatvėje, laikomi prieglaudoje 14 dienų ir niekam nedovanojami dėl tikimybės, kad atsiras tikrieji šeimininkai. Bendru sutarimu nusprendėme, kad į dovanojimo sutartį įtrauksime sąlygą, kad per ateinančias 10 dienų atsiradus šeimininkams aš privalėsiu grąžinti jiems šunį. Šeimininkai taip niekada ir neatsirado, bet čia jau jų praradimas.

Puikiai atsimenu, kaip draugė vairavo automobilį, o aš sėdėjau gale, apkabinusi tą baltą pūkų kamuolį išpūstomis akimis, nesuprantantį, nei kas vyksta, nei kur jis dabar važiuoja. Kelios pirmos dienos nebuvo tokios rožinės. Nors ir seniai svajojau apie šunį, įsivaizdavau, kaip viskas bus, kai jis jau bus namie su manimi, bet kai visa tai tapo realybe, nebebuvo taip paprasta.

Sunkiausias dalykas, su kuriuo iki šiol nesu iki galo susitaikiusi, buvo pūkai. Begalybė pūkų. Ant grindų, kampuose, ant drabužių, lovos, kur bepažvelgsi. Per vieną dieną iš mano namų visiems laikams dingo tvarka. Šuo jautėsi nejaukiai, neramiai, su atsargumu žvelgė ir į mane, ir į savo atvaizdą veidrodyje. Haskiu jo toliau vadinti nenorėjau, juolab, kad jis prie to vardo šiaip ar taip nebuvo spėjęs priprasti.

Prisėdau pirmą vakarą rinkti vardo, nes juk kaip čia turi šunį be vardo! Neturėjau jokio vardo mintyje, anksčiau nebuvau apgalvojusi, nes įsivaizdavau, kad iš prieglaudos paimsiu šunį, kuris jau turės vardą, prie kurio bus pripratęs.

Atsiverčiau kažkokį vardų sąrašą, perėjau jį, pasijuokiau tai iš vieno, tai iš kito, tada pamačiau Lou, nes sąrašas tai angliškas buvo. Galvoju, kokia nesąmonė. O tada dar kartą pagalvojau ir visai neblogai man tas Lou ėmė skambėti. Taip Haskis virto Lu. Komentarų dėl vardo iki šiol sulaukiu visokių, pagrindinis, žinoma, kaip tu tokį sugalvojai?! Palaipsniui iš rusų kalbos pripratinau jį reaguoti į lietuviškas komandas.

Šiaip jau jis buvo puikus šuo, nesuvokiu, kaip jis atsidūrė prieglaudoje – mokėjo komandas, suprato, kad gamtiniai reikalai atliekami lauke, ramiausiai važiuoja automobiliu. Pirmieji šeimininkai tikrai turėjo mokėti auklėti šunį, tai net jei jie jo neišmetė, bet Lu pabėgo pats, kodėl jie jo neieškojo? Juk dingus šuniui pirmiausiai tikrintum prieglaudas. Tai iki šiol man paslaptis.

Pirmieji mėnesiai buvo kurioziški, nes kai Lu galiausiai apsiprato, kad čia jo namai, o aš ne tik žmogus, kuris duoda maisto, jis virto tikrų tikriausiu katinėliu. Atrodo, kad jo širdyje tiek meilės, kad ji ten tiesiog nebetelpa. Namuose jis visada bus prisispaudęs prie manęs, bent padėjęs galvą ant kelių ar kaip kad dabar, kol rašau, guli susisukęs po stalu. Kol maudausi, saugo dušo duris. Jei gaminu valgyti, stebi, kad gerai viską padaryčiau. Net praminėme jį ponu inspektoriumi, nes jis visada įdėmiai stebi, kad ir ką bedarytum – skustum bulves, plautum grindis ar gręžtum sieną.

Pradžioje kiek bijojau jį palikti vieną namuose, o jis turbūt tai jausdamas, vis kokią išdaigą iškrėsdavo. Per palangę nukeliavęs ant spintelės sugraužė mano velykinius šakočius, į vaivorykštės šalį išlydėjo krūvą šlepečių, kelias poras sportbačių ir dar mylimiausius mano aukštakulnius. Bet, matyt, laikas atsinaujinti buvo. Ir išmokti palikti daiktus savo vietose, nes, nepatikėsite, geresnio delikateso už kojinę, džemperio užtrauktuką ar šlepetę pasaulyje nėra. Meluoju, gardžiau tik kokia nesąmonė prie konteinerio. Griebi ir leki kiek kojos neša!

Namuose Luliukas yra katinėlis, bet lauke jis tampa kaip vėjas. Jei tik paleisi, tai tiek ir tematysi. Esu keliskart kaime paleidusi nuo pavadėlio, kiekvienąkart tokia mano drąsa baigdavosi arba bandymu jį pagauti bevaikantį kokią karvę laukuose, arba liūdnai stebint dingstančią jo uodegą laukuose. Nežinau, ar tai mano auklėjimo stoka, ar tokia jo prigimtis, bet tiesiog išmokau, ko nedaryti.

Net ir po visų išdaigų ir vargų atrodo, kad mano gyvenimas be Lu dabar būtų daug liūdnesnis, o namie būtų tuščia. Ta jo besąlyginė meilė atperka visus nuostolius. Bus tų batų ar drabužių. Kai jis žiūri į mane tomis savo mėlynomis akimis ir, atrodo, taip nuoširdžiai stengiasi suprasti, ką aš jam sakau, tirpsta širdis.

Kaip jis šoka laimės šokį man grįžus ir puola apsikabinti! Kokiu liūdnu žvilgsniu palydi, kai išeinu, o jo nesivedu! Ir kai lauke su pavydu nužvelgiu tuos tobulai išdresiruotus šunis, romiai žygiuojančius šalia savo šeimininko, o aš tuo tarpu bandau išsilaikyti ant kojų, nes Lu jau užuodė ką nors naujo, pamatė katuką ar šiaip nusprendė, kad ana tas medis geresnis už šitą, ir bando visu greičiu ten nuskrieti, suprantu, kad nekeisčiau savo Lu į jokį kitą šunį, net jei jis būtų mažas ir juodas.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.