Vadu pasirinko vyrą
Norvegijoje gimusi ir iki 5 metų ten augusi grynakraujė haskė Kaja jau šešti metai gyvena Biržų rajone.
Ją kaip niekam nebereikalingą į savo namus priėmė Šimpeliškių kaimo gyventojai Rimantas ir Danguolė Eidukai.
Ankstesnįjį šeimininką haskė greit pamiršo ir stipriai prisirišo prie naujos šeimos bei nepažįstamos vietovės. Vadu ji pasirinko vyrą – jo besąlygiškai klauso, jis jai viskas, o štai moters komandas leidžia pro ausis.
Šuo ne itin klauso ir vyriausių šeimos moterų – 86 metų D.Eidukienės motinos ir 89-erių jos tetos. Jei ką ėda, žilagalvėms geriau nesiartinti – ginasi dantimis.
Naujame būste haskė pati sau išsirinko vietą guoliui. Ji tyso po virtuviniu stalu ir iš ten stebi visą aplinką. Sėdantys prie stalo turi saugotis, kad neužmintų letenos ar uodegos, nes šuo nesiteikia krustelėti ir pasitraukti.
Haskių veislės šunims būtina nuolatinė žmogaus draugija ir kitų gyvūnų dėmesys, jie mėgsta bendrauti ir aktyviai judėti. Šito naujoje šeimoje Kaja gauna iki soties, juk atvyko į namus, kur po vienu stogu gyveno 3 vaikai ir 5 suaugę, jau buvo ir kitų šunų bei kačių, naminių gyvulių ir paukščių.
Du loja, trečias burnoja
Dabar gyventojų sumažėjo, šeimos vaikai jau išskrido iš namų, parlekia tik į svečius.
Kajai tenka tenkintis dviejų keturkojų draugyste: mažučiu pusakliu 14 metų Sparku ir trimete mišrūne Bela.
Pravėrus namų duris, pasitinka visa trijulė, mažyliai loja, o Kaja haskiškai „burnoja“, mat šios veislės šunys beveik neloja, dažniau kaukia arba leidžia garsus, tarsi pamėgdžiojančius žmogaus kalbą.
Haskiai yra kiek išdykę šunes, gana protingi, pasiduodantys dresūrai, tačiau dažniau daro ne tai, ką šeimininkas liepia, o kaip patys sumano.
Iš pradžių, atsidūrusi kaimiškoje laisvėje, Kaja lyg padūkusi puolė medžioti vištas. Nesiruošė jų ėsti, vien pagauti buvo didelis malonumas. Vėliau nuo tų išdaigų atprato.
Kai ji apsigyveno Šimpeliškiuose, Eidukai laikė dar ir vilkšunę, toji gyveno lauke. Abi kalaitės iš karto tapo priešėmis. Jei vilkšunė palaida, haskės nė nebandyk leisti į lauką, antraip abi susiries, teks skirti.
Prieš kurį laiką vilkšunė iškeliavo į šuniškas dausas – ji sirgo vėžiu, buvo operuota, bet liga atsinaujino, teko užmigdyti.
Įsivaizduoja, kad augina vaikus
Šimpeliškiečius apstulbino keistas haskės įprotis, pasireiškęs jau pirmaisiais metais. Nė vienas jų turėtas šuo taip nesielgė.
Kai tik baigiasi ruja, Kaja ima įsivaizduoti, kad turi vaikų ir „augina“ šuniukus.
Į savo guolį po stalu ji susineša minkštus žaislus, pasideda juos tarp kojų, meiliai laižo ir nuo tariamų vaikų nesitraukia nei dieną, nei naktį.
Kai prispiria gamtiškas reikalas, paskubom skuodžia į kiemą, užtrunka vos kelias minutes ir, žiūrėk, jau nagais braižo duris, reikalauja įleisti vidun. Jas veriant letena plėšia duris ir spraudžiasi į kambarį, lekia į savo guolį prie „vaikų“.
D.Eidukienė tokius cirkus toleruoja savaitę kitą, o paskui Kają ima įtikinėti, kad jau laikas liautis žaisti motiną.
„Jai sakau: vaikai tavo užaugo, jau eik į lauką“, – juokiasi pašnekovė.
Haskė tarsi supranta, didysis motinystės instinktas aprimsta, šeimininkė jos nulaižytus žaislus paslepia. Dar kurį laiką kalė taikosi nugvelbti anūkės meškiuką, nešasi į guolį.
Kajai jau 11 metų, bet „mamų – vaikų“ žaidimai dar nesiliauja.
Suprato, kad kilmingoji lauke negyvens
Haskė Eidukų namuose atsirado neplanuotai.
Prieš 6 metus pažįstamas vyras jiems pasakė, kad užsienyje dirbantis giminaitis mamai parvežė savo augintinį, o moteriai laikyti didelį, aktyvios veislės šunį per sunku. Ji ieškojo, kas gyvūną galėtų priglausti.
„Sakom, aptversim voljerą, tegu gyvena pas mus“, – pasakoja D.Eidukienė.
Namuose ir taip visokių gyvių pilna – tilps ir dar viena burna.
„Kai nutarėm tą šunį priglaust, nė nežinojau, kokia veislė, kaip jis atrodo, ir niekas nepasakė, kad jis gyvena kambaryje“, – juokiasi pašnekovė.
Kad haskės nepavyks apgyvendinti voljere, suprato tuomet, kai vyras ją atgabeno, įteikė kilmės dokumentus, o kartu su šunim įdavė ir jo daiktus – dubenėlius, žaislus, minkštą guolį ir pasakė, jog toji gražuolė mėlynakė nuo gimimo auginta kambaryje.
„Kad jau taip, negi nebeimsi?“ – šypsosi geraširdė moteris.
Juolab kad visi šeimos šunys kažkaip susikrausto į namus. Mažylis Spaikis užsiėmęs vietą po kėde, o Bela sėdi guolyje šalia krosnies.
Vištų sarge netapo
Kiekvienas šuo – su sava istorija. Spaikį prieš 14 metų dukrai padovanojo krikšto motina. Vietoj turėto kito šuniuko, kurį suėdė kaimynų šuo. Dukra labai išgyveno, ilgai verkė, tad Spaikį gavo kaip paguodą.
Bela į šeimą atkeliavo prieš 3 metus. Kai nugaišo vilkšunė, reikėjo vištų sargo. Internete buvo skelbimas, kad atiduoda 4 mėnesių kalaitę.
Būsimoji sargybinė pasirodė be galo baikšti. Iš pradžių vis pabėgdavo, skuosdavo per laukus tolyn, tekdavo vaikytis.
„Vienąkart sakau: viskas, kaip bus, taip bus, nebegaudysiu. Bet paskui svarstau: kaipgi liks neėdus?“ – pasakoja D.Eidukienė.
Braidžiojo laukais ir pagrioviais, kol bėglę surado. Toji buvo nusiplūkusi, išbadėjusi, susisukusi į kamuoliuką. Parsinešė glėbyje. Nuo to karto Bela nebebėgo, o moterį pripažino vienatine šeimininke, jai vienintelei rodo šunišką meilę.
Vištų saugotoja ji vis dėlto netapo. Kalaitė visko bijo – ir griaustinio, ir net garsesnės vyrų kalbos, jiems sušnekus virpa lyg epušės lapas.
Pamačiusi ir mus, svetimuosius, Bela loja prisiglaudusi prie Kajos kojų, o paskui skubiai sprunka į guolį, įsispraudžia į kampą ir į atėjusiuosius žiūri visa tirtėdama.
