Susipažinkite su mūsų šeimos nariu – Čikaga (dokumentuose oficialiai) arba Čika (kaip mes ją vadiname). Jei prieš pusantrų metų būtų kas nors mums pasakęs, kad mums taip pasiseks – niekada nebūčiau patikėjusi.
O mūsų laimės istorija prasidėjo taip: mūsų sūnus Jonas pradėjo vis dažniau kalbėti apie tai, kad nori gyvūnėlio. Mūsų šeimos nariai visi daugiau mažiau augo su gyvūnais ir žinome, kokia tai laimė ir džiaugsmas. Sprendimas priimti gyvūnėlį į savo šeimą atėjo labai natūraliai ir po žingsnelį.
Kai sprendimas buvo priimtas – nebuvo kitų minčių – kaip tik priglausti gyvūną iš prieglaudos, nes pati idėja – suteikti paliktam ar kitaip nuviltam gyvūnui tikrus namus ir savo šilumą – mums buvo daugiau nei idėja. Tai yra tai, ko mokome savo sūnų – atjautos silpnesniam ir nuskriaustam.
Kodėl katinas? Turbūt nugalėjo mano meilė katinams prieš vyro meilę šunims, o ir racionalus protas sakė – kad šuniukui mes negalėsime skirti tiek laiko, kiek reikėtų. Taip pat turėjome ir kitokį tikslą – padėti savo jautriam sūnui, o visi žinome, kokias terapines savybes turi katės.
Taigi taip prasidėjo mano paieška. Nors ir kaip norėjau paimti labai likimo nuskriaustą katiną, tačiau mes suprasdami, kad namuose auga vaikas, norėjome tam tikros charakteristikos, o svarbiausi dalykai, kad būtų nebaikštus ir kad mėgtų būti daug „niurkomas“ ir glostomas.
Taigi paieška netruko labai ilgai, kadangi tiesiog parašiau visoms prieglaudoms su prašymu patarti, kas mums tiktų. Neslėpiau, kodėl mums svarbu gyvūno charakteris, nes man rodos, tai yra sąžininga ne tik prieš save, bet ir prieš gyvūną. Labai greitai gavau atsakymą iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos, kad kaip tik globėjos namuose gyvena puikiai mūsų norus atitinkanti katytė.
Tą pačia dieną nuvykau jos aplankyti ir tiesiog įsimylėjau mūsų Čikagą. Jos istorija yra tokia: Čikaga kartu su savo broliais ir sesėmis buvo rasti palikti miške dėžėje. Jie buvo taip nusilpę, kad būdami kelių mėnesių amžiaus atrodė kaip naujagimiai. Prieglauda jais pasirūpino ir, kai mes kreipėmės, iš vados buvo likusios tik 2 sesutės.
Prieglauda visai vadai suteikė JAV miestų vardus. Mums taip patiko Čikagos vardas, kad mes jį ir pasilikome, tai taip ir lieka – kasdienybėje ji mūsų Čika, Čikulė, Čikitita, Kjūtalas ir pan. O kai susipykstame, tampa Čikaga.
Būdama 6 mėn. Čikaga atkeliavo į mūsų namus.
Čikaga yra tobulo charakterio katė. Ji atitiko visus mūsų lūkesčius ir netgi daugiau. Labai dažnai mes ją vadiname „katašuniu“, nes ji be žmonių negali. Ji visada bus ten kur žmonės. Visus svečius namuose pasitinka labai draugiškai ir nebaikščiai, net ir kitus gyvūnus.
Čikaga šiuo metu yra 2 metų amžiaus, tačiau liko smulkutė. Bet lai Jūsų tai neapgauna, nes kai ji bėga, skamba visi namai, o daiktai skraido į visas puses. Pagailėjo kažkas jai grakštumo, na, bet tai jos žavesio dalis.
Čika kaip ir dauguma kačių – dienomis mėgsta pamiegoti, o kai einame miegoti mes – tuomet pradeda savo cirko pasirodymus. Kartais tai tikrai veda iš kantrybės, o kartais tiesiog praskaidrina besibaigiančia dieną.
Tačiau maloniausias mūsų šeimos nario įprotis mums yra žadinimas rytais. Kam nebūtų malonu rytais prabusti nuo bučinių? Tai va, mes tai patiriame kiekvienas ir kiekviena rytą. Ji apeina visus šeimos narius, apmurkia ir aplaižo, kol visi susikelia.
O žaviausia dalis – stebėti sūnų su katyte kartu, nes jų santykiai yra kaip tikrų brolio ir sesers. Ir pasipyksta ir pasimyluoja ir pasibara, bet nauda iš šio santykio yra nepamatuojama.
Turime nuostabų gyvūną šalia ir mylime jį iš visos širdies. Čikaga absoliučiai nepiktybinė, neagresyvi, netgi nekrečia jokių didelių išdaigų, tik dalija mums savo meilę ir šilumą. Dabar jau neįsivaizduojame, kaip galėtų būti be jos.
