„Šuo – nepaprastas sutvėrimas; nieko neklausinėja, nerūpi, kokia tavo nuotaika, jo nedomina, ar turčius, ar skurdžius esi, protingas ar kvailas, nuodėmingas ar šventasis. Tu – jo draugas. Jam to užtenka,“ – Jerome K. Jerome, anglų rašytojas, „Trise valtyje (neskaitant šuns)“, autorius. Taip. Savam šuniui esi ne tik draugas, bet ir visas jo pasaulėlis, kuriame šuo jaučiasi mylimas, ramus bei laimingas… Tokį pasaulėlį esu sukūrusi Rikai, riestanosei, tik tylą girdinčiai Rikutei, amerikiečių spanielei, kuri atkeliavo iš Kauno „Lesės“.
Su riestanose esame geriausios draugės sąlyginai nedaug – tik 4 mėnesius. Šaltoką gegužės 22-ąją dieną Rika tapo sostinės gyventoja ir gavo galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio nusipelnė – būti mylima.
Rikutė nėra mano pirmasis šuo. Prieš 5 metus, po beveik 15 metų draugystės, netekau savo ilgaausės garbanės anglų spanielės… Tik netekę gali suprasti, koks tai praradimas, tuštuma, sopulys širdy ir meilė bei ilgesys… Velykų dieną socialiniame tinkle „Facebook“ pamačiau „Lesės“ velykinį sveikinimą, kur buvo nufotografuota būtent Rikutė, tokio liūdno snukučio šuo. Tai, matyt, buvo toji akimirka, kuomet supranti – tavo ir dar spanielis. Karantinas. Leidimo atvykti laukimas. Rikutės atsiradimo „Lesėje“ istorija, kaip ir visų ten esančių gyvūnų, yra graudi. Gal pasiklydo, gal pabėgo, gal atsikratė, gal… Kaip ten buvo, niekas nebežino. Svarbu tik viena, kad ji gerų žmonių buvo rasta. Sveikata jos buvo prasta. Išoperuoti du augliukai, itin stiprus ausų uždegimas, problemos su dantimis, kurių šiuo metu teturi septynis. Ačiū „Lesės“ darbuotojams, kurie ją priglaudė ir kiek galėdami ją pagydė.
Vardas jai buvo suteiktas prieglaudoje ir tiko, tad nebekeičiau, o ir prasmės nebuvo, juk Rikutė negirdi. Kiek riestanosei metų, nežinia. Akivaizdu, kad tai vyresnio amžiaus šuo, kuriam tikrai 10 metų ar daugiau, tačiau ji tokia judri, guvi, toks strakalas. Ir jai pačiai jos kurtumas nė kiek netrukdo, bent taip atrodo.
Pirmasis mėnuo buvo adaptacijos metas. Ji labai bijojo likti viena. Kur eidavau aš, ten ir ji. Nė per žingsnį nuo manęs. Uodegytė beveik visuomet buvo prispausta. Problemos su jos maitinimu. Kuomet teturi septynis dantukus, maisto pasirinkimas nėra platus – tik trintas maistas, kito ji negali tiesiog sukramtyti. Po truputį Rika nurimo, suprato, kad niekas jos nepaliks, nenuskriaus ir per 4 mėnesius tapo tikra savo naujų namų šeimininke. Ji tyli mergaitė, bet ne tuomet, kai miega ir kai pamato nemylimą rusvą kiemo katiną. Ji loja! Keista girdėti jos lojimą. Rikutė nežaidžia. Buvo bandymų, na, gal amžius nebe tas. Bet patinka, kai jai kaso pilvą, net akis merkia iš malonumo. O kaip ji mėgsta važinėtis automobiliu! Nesu mačiusi, kad šuniukui taip patiktų važinėti ir net tiesiog sėdėti vairuotojo vietoje ir žiūrėti aplink. Ir koks malonumas skanauti varškės sūrio ir arbatoje mirkyto džiūvėsio, reti atvejai, bet pasmaguriauti patinka visiems.
Rikos pasaulis yra tylus, bet nereikia apsigauti, kad ji nieko nesupranta. Supranta ir be tariamų žodžių. Gerumui, rūpesčiui, meilei išreikšti žodžiai nereikalingi, ar tai būtų žmogus, ar šuo. Žinoma, su ja reikia elgtis kitaip, nei su girdinčiu šunimi. Svarbu neišgąsdinti, be staigių judesių. Ji parodė, kaip su ja elgtis. Daug kam atrodo, kad ji tokia piktoka, bet tik atrodo. Ji nuostabaus meilumo šuo. Visuomet nori glaustytis ir būti kartu, džiaugsmingai sutinka grįžtančią ir taip meiliai vizgina savo trumpą uodegytę, žiūri savo giliomis akimis, kuriose nematai šuns, matai gyvą sielą, kuri jaučia, liūdi, ilgisi ir myli. „Šunys tikrai kalba, bet tik tiems, kas žino, kaip klausytis,“ – F. O. Pamuk, turkų rašytojas.
