Tai nutiko vieną saulėtą rudens rytą, kai išėjau pasivaikščioti su vienu šunimi, o grįžau su dviem. Net negalėčiau pasakyti, kad ją radau, – tai ji atėjo ir mane susirado. Pamačiau ją bėgančią paskui kažkokį vyrą ir spontaniškai paklausiau, ar tai jo šuo. „Ne, žinokit, aš jai tik valgyti daviau, o dabar ji paskui mane sekioja. Pasiimkit, žiūrėkit, gi visai gražus šuva.“
Išties gražus – ilgakojis, juodas, žvilgantis, kaip iš vandens ką tik išlindusi ūdra, bet negi rimtai tikiesi, kad taip paprastai žmonės gatvėje pasiims iš tavęs šunį? Normalūs žmonės turbūt neims, bet aš apsisprendžiau akimirksniu. Mano taksiukė Unka, šiaip ne itin mėgusi kitus sutvėrimus, išdidžiai atsistojo šalia dvigubai didesnės naujos draugės, suprask, šitas bus mano žvėris. Tai man beliko tik padėkoti ir namo grįžome jau trise.
Iš pareigos paieškojau šeimininkų, vildamasi, kad gal neatsiras, nes nuo pirmos akimirkos jaučiau, kad Ūdros namai su mumis. Neatsirado. Nežinau jos gyvenimo istorijos pradžios, bet greičiausiai nebuvo graži – prieš kelerius metus prireikė rentgeno ir nuotrauka parodė šone užstrigusius porą šratų. Tai paaiškino, kodėl mūsų šuo taip bijo visko, kas primena šūvio garsą. Bet dabar jau nesvarbu, kokia buvo ta istorijos pradžia, aš tikiuosi, ji jos nebeatsimena, jai buvo tik kiek daugiau nei pusė metų. Tik labai norėčiau, kad tokie žmonės negalėtų turėti augintinių, nes per daug šitų istorijų neturi laimingų pabaigų.
Ūdra įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip viesulas: energija, meilė, dėmesio poreikis, baimės – visko joje buvo DAUG. Keldavomės anksti, vaikščiodavome ilgai, mokėmės po truputėlį, kad nieko tokio, jei aš išeinu – aš visada grįšiu, aš niekada tavęs nepaliksiu. Kad kasdien bus maisto ir nereikia bandyti atsivalgyti už savaitę. Kad lovoje visiems užteks vietos ir tau nereikia kovoti dėl dėmesio. Mūsų didžioji pagalbininkė, žinoma, buvo Unkutė – ji neatsiejama šios istorijos dalis. 12 metų ji buvo Ūdros mokytoja, draugė, vyresnė sesuo, guru ir įkvėpėja.
True partners in crime, apie jųdviejų nuotykius galima būtų parašyti atskirą knygą. Unkutė irgi buvo rastinukė – draugė rado ją pakelėje, partrenktą automobilio. Tuomet irgi nesudvejojau, užteko vieno žvilgsnio į Unkos akis ir žinojau, kad ji mano šuo. Beje, Unkos šeimininkų irgi ieškojome – jie atsirado, bet sužinoję, kad augintinė sužeista ir reikalinga operacija, nepanoro jos pasiimti. Aš jiems labai dėkinga už tą sprendimą.
Unkutė mus paliko prieš dvejus metus, mūsų šeimoje nugyvenusi laimingus 15 metų. Atrodė, kad gyvenime atsivėrė neišmatuojama ir neužlopoma skylė. Liūdėjom visi trys, Ūdra vos kam nors sukrebždėjus prie durų, bėgdavo ieškoti – o gal grįžo? Kol kas taip ir nepasiryžome priglausti dar vieno šuns. Tačiau dar labiau stengiamės Ūdrą įtraukti į visą savo laisvalaikį: baidarės, pajūris, atostogos prie ežero – ji visada kartu. Ir, žinoma, kasdienės mūsų klajonės po Panerių miškus – nepaisant garbaus Ūdros amžiaus, mes vis dar per savaitę nueiname bent po 50 km.
Unka ir Ūdra neabejotinai praturtino mūsų gyvenimą. Nėra visada paprasta – bet ką planuojant, net paprasčiausią vakarą mieste, turi įvertinti, kad, tarkime, po darbo reikės spėti grįžti pavedžioti šunį. Keliaujant su augintiniu, sumažėja atostogų variantų, bet tikrai galima išsirinkti. O kiekviena kartu praleista diena yra neįkainojama dovana. Jei nesi tikras, ar tau reikia šuns, neimk. Jei nežinai, ar galėsi skirti jam pakankamai laiko, neimk. Neimk, jei nemylėsi. Šuo nėra madinga veislė, žaislas, aksesuaras, signalizacija ar vartų sargas. Bet jei jauti, kad be šuns tavo gyvenime kažko trūksta, tada tikriausiai tavo šuo jau tavęs kažkur laukia. Nes žmogaus ir jo šuns ryšys yra ypatinga ir nepakartojama draugystė, neturinti analogų, ir aš labai džiaugiuosi, kad turėjau progą tai suprasti ir pajusti.
