Mūsų istorija prasidėjo „Penktoje kojoje“, o visai neseniai suėjo vieneri metai, kaip turime Tairą. Mes visą laiką su draugu svajojome apie šunį, bet bijodami, jog nesusitvarkysime su atsakomybe, tiesiog lankydavome šunis prieglaudoje, nuveždavome jiems dovanėlių ir pavedžiodavome.
Kartą pamatėme šunelio nuotrauką, kurią pasidalino „Penkta koja“ internete, pagalvojome, jog būtų smagu kitą kartą pavedžioti būtent šį šunelį.
Atvykę sužinojome, jog ji vardu Taira, maždaug vienerių metų, kad buvo atvežta naujųjų metų rytą. Daugiau nieko nežinojo apie jos praeitį. Pavedžioti paėmėme Tairą ir jos narvo kambariokę, kad šuneliams būtų linksmiau. Pradžioje Taira mums pasirodė labai nedrąsi ir išsigandusi priešingai negu kartu paimtas šunelis, kuris nuolat tryško energija ir žaismingumu. Bet mes niekaip negalėjome atitraukti akių nuo Tairos.
Jos akys tarsi prašė, kad ją pasiimtume kartu namo, matėme, jog pakviesta ji nedrąsiai bandė glaustis prie mūsų, nors ir bijojo, bet ieškojo mumyse kažko, kas ją apsaugotų. Matėsi, kad šunelis ne iš gero gyvenimo buvo toks sulysęs, jog galėjai matyti visus šonkaulius, o su kiekvienu mūsų judesiu ji su baime žiūrėjo, kas dabar bus.
Visą laiką kol vedžiojome šunis, beveik nekalbėjome tiek aš, tiek draugas, nes abu galvojome tik apie vieną: nors Taira ir didelė, ir čia yra labai rimtas įsipareigojimas, bet gal kaip nors mums pavyktų ja pasirūpinti, mes taip norėjome, jog šitas gyvūnėlis pagaliau jaustųsi mylimas ir saugus. Grįžę į prieglaudą nusprendėme pasakyti, jog mes svarstome apie jos globą, ir norim truputį dar pagalvoti, palikome savo kontaktus ir labai susimąstę išvažiavome namo.
Kelias dienas galvojome, ir kaip ir buvome jau apsisprendę, bet dar neskubėjome. Tada netikėtai gavome skambutį iš prieglaudos, jog Tairą kuo skubiau reikia priglausti, nes su ja esantis šuo išlaižo jos siūles, kurios dar nesugijo po sterilizacijos. Ir taip ji atsidūrė mūsų namuose. Pradžioje labai visko bijojo, nežinojo, kaip elgtis, nebuvo pratusi vaikščioti su pavadėliu ir pridarydavo namuose, bet su dresūros pamokomis ir sunkiu darbu mums viskas pavyko.
Per metus Taira tapo labai drąsi ir žaisminga. Nors ir labai baiminomės tokios atsakomybės, dabar žinome, jog sprendimas pasiimti Tairą buvo pats geriausias mūsų pasirinkimas. Ji yra mūsų šeimos narė, be kurios dabar savęs neįsivaizduojame.
