Nuo pat mažens augau su gyvūnais. Visados visus priglausdavome ir suteikdavome šiltus namus. Atrodė, jog visus benamius galėtume priimti ir apdovanoti meile.
Kai persikraustėme į naujus namus, juose labai trūko gyvybės. Galvojome ilgai, ar reikia pasiimti šunelį, nes vis atrodė, jog tai papildomi rūpesčiai, bet nugalėjo laimės jausmas, kurį gali sukelti mažylis. Skambinome į daug prieglaudų ir žmonėms, kurie atiduodavo šunelius, bet niekaip nepavykdavo pasiimti jų į namus. Šunyčiai būdavo rezervuoti arba šeimininkai persigalvodavo, jog nori pasilikti sau.
Vienu metu jau atrodė, kad nusvirs rankos ir niekad neturėsime šunelio. Bet vieną dieną vartydami Facebook pamatėme skelbimą, jog atiduodami šuniukai. Nieko nelaukdami paskambinome ir nuvažiavome pasiimti. Ir tą akimirką, kai išnešė mums Kirą, širdį užliejo laimė ir šiluma. Nors Kira turėjo daug broliukų ir sesučių, bet mūsų širdys susijungė iškart pamačius viena kitos akis. Kira buvo tokia mažytė, tik pusantro mėnesio, bet iškart puolė man ir tėvams dalinti bučkius.
Priglaudusi ją supratau, jog tai mano džiaugsmas ir laimė. Parvažiavus namo ji iškart pasirinko mano kambarį ir lovą. Nuo tos dienos mes viską darome drauge. Namie atsirado gyvybė, šypsenos ir džiaugsmas. Be Kiros neįsivaizduoju savo dienos. Tai mano draugė iš didžiosios raidės, su kuria niekad nebus liūdna ir vieniša.
Suteikti meilę ir namus gyvūnams – tai pats didžiausias džiaugsmas.
