O buvo taip…
Kitas
Nuo pat mažens esu beprotiška gyvūnų mylėtoja. Katės gyveno mūsų šeimoje visą laiką, nes gyvenimo be jų neįsivaizduoju. Jau suaugus teko 10 metų gyventi ne Lietuvoje, ten šalia buvo laukinukas Picius, taip pavadintas dėl savo kailiuko spalvos – buvo ugninis, rusvas su baltu – kaip pica.
Turėjo jis visokiausių meilių vardų – Piciušininkėlis, Ciūnis, Nūnis. Grįžus Lietuvon, Picius taip pat suleido savo nagučius į lietuvišką žemelę. Piciui buvo apie 15 metų, kai prieš kelis metus pavasarį jo netekome. Sunku rašyti, nes meilė jam niekur nedingo. Visą mėnesį slaugiau jį, maitinau švirkštu, virdavau jautienos ir vištienos sultinukus, kasdien vežiau jį pas veterinarus, lašinome vaistus.
Dabar gailiuosi, kad nepasirodėme dar keliems gydytojams – gal jis dar būtų džiaugęsis gyvenimu. Skausmas jo netekus buvo toks beribis, kad man rodėsi, jog tuoj išprotėsiu – verkdavau naktimis iki isterijos ir grauždavau save, kad gal ne viską padariau dėl jo. Ir vis kartojau, kad daugiau jokio katino, nes tokio kaip Picius jau nebus, ir kad gyvūnai vis tiek gyvena trumpiau negu mes, o dar vienos netekties aš neištversiu…
Kol rudenį, spalio mėnesį, Facebooke akys užkliuvo už „Beglobio“ skelbimo – kelių mėnesių rusva katytė Nuna ieško naujų namų. Mane tarsi žaibas trenkė ir kitą dieną mes su vyru jau buvome pas merginą, kuri rūpinosi Nuna ir dar 2 katiniukais.
Mes atvažiavome jau su transportavimo dėže, nes net nebuvo tokios minties, kad jei katytė mums nepatiks, mes jos neimsime, nes ieškosime gražesnės ar meilesnės. Nuna nebuvo tokia ryški kaip Picius ir buvo labai baikšti, mes jos net negalėjome pagauti. Ir tuomet aš pamačiau kitą katytę, ji buvo visiškai kitokia nei Picius – marga, balta su juodu, pilku, pūkuota uodega, irgi jaunutė, gal 3 mėnesių.
Parodžiau per langą abi kates vyrui ir nutarėme, kad jei jau Nuna nepanaši į Picių, tai imame visiškai kitą katytę – jai juk irgi reikalingi namai. Mergina net nustebo, kad mes iškart imame Ameliją – toks buvo katytės vardas. Užpildėme dovanojimo sutartį, pasižadėjau Ameliją mylėti ir gerbti iki gyvenimo pabaigos ir laimingi su vyru grįžome namo. Sunku apsakyti tą jausmą, kai namuose vėl katytė, po tiek iškentėto skausmo…
Jau patį pirmą vakarą Amelija sėdėjo man ant kelių ir leidosi glostoma. Kokia laimė! Glostydama Ameliją staiga nustėrau – rankos apčiuopė riešutėlius – puoliau skaityti, kaip atskirti jauną katytę nuo kačiuko, ir įsitikinau, kad vis tik tai berniukas! Kiek buvo juoko, galite patys įsivaizduoti. Beliko sugalvoti vardą.
Pirmiausia, aišku, norėjau vėl pavadinti Piciumi, bet labai greitai supratau, kad reikia jį paleisti ir dabar jau rūpintis kitu katinu. Taip ir atėjo jo vardas – Kitas!
Mes savo gyvenimus susitvarkę taip, kad vasarą dirbame, o žiemą keliaujame po šiltus kraštus namelyje ant ratų. Besiruošdami kelionei, pradėjome svarstyti, kas kelionės metu rūpinsis Kitu. Kaimynai sutiko, nors patys irgi turi katinuką. Ir štai kitą dieną mes jau išvykstame, o širdį taip skauda, kad 3 mėnesius Kitas bus be mūsų, o mes be jo.
Ir staiga jis ateina su lagaminėliu rankose ir sako – aš su jumis. Mes su vyru susižvalgėme ir pagalvojome – o kodėl gi ne? Kitą rytą Kitas išvyko į savo pirmą kelionę. Keliavome po Turkiją. Kadangi esame vėjo ir greičio mėgėjai, susiplanavome Marmaryje išlaikyti škiperio teises (kad galėtume, reikalui esant, ir jachta plaukti).
Tai ką jūs manote? Kitas irgi dalyvavo mokymuose ir plaukė jachta! Iš viso Kitas yra buvęs Sicilijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Albanijoje, Juodkalnijoje, neminint tranzito šalių – Lenkija, Vokietija ir t. t. Kai stojame ramioje vietoje, kur nėra mašinų, Kitas pats išeina į lauką ir pareina, kai išalksta arba išsigąsta. Štai tokia Amelijos iš „Beglobio“ istorija.
Nora
Kaip be kačių, taip ir be šuns, mūsų gyvenimas dabar neįsivaizduojamas. Gyvename už miesto, tai reikalingas ir sargas, ir draugas, ir kelionių kompanionas. Taip vieną dieną mūsų kieme atsirado Akis – amerikiečių akita – gražuolis iš stuomens ir iš liemens, su savo nepalaužiamu charakteriu. Akis pirmas pradėjo keliauti namelyje ant ratų, Kito dar nebuvo, o Piciaus dėl jo garbingo amžiaus neimdavome.
Akiui buvo apie 6 metus, kai vieną gražų pavasarį vos per 2 dienas pralaimėjome kovą su babezioze. Vėl širdis verkia, vėl netekome draugo. Be šuns negyvensime. Kelios dienos po visko aš pradėjau sukti galvą – kokio šuns ieškosime? Aišku, ne iš veislyno, su popieriukais, nes pilna gi tokių, kuriems mes reikalingi. Ir staiga man šovė į galvą mintis – Nora! Kaimyno Nora, auginama visai šalia mūsų, ji žaisdavo kartu su Akiu ir net gali būti, kad ji yra Akio dukrytė.
Tačiau Nora lepinama nebuvo – gyveno betoniniame garažiukyje, pririšta prie grandinės žiemą, vasarą, kol nesterilizavo, gimdydavo ir po 17 šunyčių, kurie sušaldavo arba tiesiog numirdavo. Kaimynas labai greitai perleido teisę rūpintis Nora mums ir štai jau 4 metus ji vasarą dirba, kaip ir mes, o žiemą keliauja. Aplankytos šalys – žr. skiltyje Kitas.
Piccolo
Turim Kitą, turim Norą – ekipažas pilnas, gyvenimas nuostabus! Kol pernai liepos 5 dieną išgirdome garsų kniaukimą kažkur toli savo namų. Kniaukė garsiai, gailiai ir beviltiškai. Aplink visuomet yra kačių, kurios atsiveda kačiukų, bet pas mus jie neateina, kažkaip patys prasigyvena. Šį kartą viskas buvo kitaip.
Liepos 6 d. ant namo stogo pamatėme du mažus kačiukus, juodą ir baltą. Aš nunešiau jiems skanukų, bet net bijojau pamatyti, nes o kas, jei jie be mamos? Dar vieno katuko tikrai neplanavome dėl kelionių kemperiu – jau ir taip 2 plaukuotieji keliauja. Jei ne kelionės, aš juos visus priglausčiau, nes – skaitykite pradžią. Liepos 7 dienos rytą ant lauko sofos mus pasitinka purvinai baltas rėkiantis kamuoliukas.
Mes su vyru daug nekalbėjome – jis padėjo šalia indelį sausiukų, aš – savo vilnonį megztinį… Jeigu pas mus atėjo balta laimė – telieka ją priimti. Taip į mūsų komandą įsiliejo Piccolo! Jis tesvėre 384 g… Dabar mes esame Brėmeno muzikantai ir dainuojame keliaudami! Piccolo stažas – jau 2 kelionės, į Siciliją ir Portugaliją – Ispaniją, iš kurios ką tik visi sėkmingai grįžome!
Jeigu šiomis istorijomis padėsime nors vienai plaukuotai sielai – ko daugiau galėsiu norėti?
