Prisimenu, kai prieš metus, anksti ryte, gavau nuo tetos žinutę, kad man rado tobulą draugą taip pat buvo pridėta šuniuko, kuris atrodė visiškas hipis kudlius, nuotrauka. Nežinau, kokia tiksliai įvyko magija, bet aš tą pačią akimirką supratau, kad čia yra mano šuo, mano draugužis.
O jo laukiau labai ilgai, nes vis nebūdavo tinkamų galimybių ir svajonėse visada būdavo šuo iš veislyno – korgis, papiljonas, anglų buldogas ar špicas. O čia viena nuotrauka, viena žinutė ir viskas apsivertė, visos galimybės pasidarė tinkamos.
Bet pati Frenkio atsiradimo beglobių namuose istorija yra liūdna. Manau, kad reikia papasakoti, nes joks šuniukas nenusipelnė taip kentėti. Praeitų metų spalio mėnesį žmonės miške rado ant metro lenciūgo pririštą šunį. Tuomet Frenkis nebuvo labai panašus į šuniuką – visas plikas, šašuotas, sukūdęs. Buvo apsirgęs įvairiomis ligomis.
Pusę metų „Marijampolės beglobiai“ gydė, slaugė, prižiūrėjo, rūpinosi Frenkiu. Jis atsigavo, sustiprėjo ir atrado savo širdyje vietos vėl pasitikėti žmogumi. Už tai būsiu amžinai dėkinga šiai organizacijai, jos žmonėms.
Tuomet ir prasidėjo mūsų spalvota istorija: pamokos, pripratimas, nepasitikėjimas, pasitikėjimas, pirmi kartai, jaudulys, rūpinimasis, keliavimas, gydymai, vaistai, kirpyklos, ilgi pasivaikščiojimai ir daug daug visko. Net neatsimenu, koks buvo gyvenimas, dienos be Frenkio. Namuose jis yra individualistas, mėgsta daug miegoti, tik keičia pogulio lokacijas.
Jis toks miegalius, kad kai ryte reikia man keltis į darbą, jis nenori į lauką, jei galėtų, miegotų iki 12 valandos. Niekada namuose neloja, nėra nieko sugraužęs, kartais net pamiršta, kad galima ir su žaisliukais žaisti. O lauke tampa tikras kovinis šuo, kuris saugo savo rajoną ir mane. Daug išbandymų turėjom mokyklėlėje, bet jis turi labai daug potencialo, greitai visko pramoko, man pačiai buvo sudėtingiau.
Žinoma, mūsų istorijoje ne vien ryškios ir gražios spalvos: iki dabar Frenkis turi odos problemų, dažnai išsigąsta greitų judesių ar nukritusių dalykų ir nemėgsta beveik visų šunų.
Iš tikrųjų tiek Frenkio, tiek mano gyvenimas labai pasikeitė, ir faktas, kad tik į gerąją pusę. Gyvenimas nusispalvino įvairiomis spalvomis. Todėl kartais galvoju, kad ne aš jį išgelbėjau, o jis mane, ir išmokino įvairių pamokų.
Niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu savo sprendimu, turbūt tai kartočiau milijoną kartų. Noriu, kad žmonės išgirstų mūsų istoriją ir suprastų, kad kiekvienas gyvūnėlis yra vertas antro ar kelinto šanso būti saugiu, mylimu ir laimingu.
