Šunų rojų atrado perskridę Atlantą: niekam nereikalinga benamė virto keliautoja

„Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.

 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis“, – apie augintinę sako Agnė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Nebrisius.lt

Jun 21, 2021, 2:00 PM, atnaujinta Jun 21, 2021, 2:00 PM

Mia prie mūsų šeimos prisijungė mums gyvenant Meksikoje. Su savo vyru susipažinome studijuodami Vokietijoje, o pasibaigus studijoms keleriems metams įsikūrėme viename didžiausių pasaulio miestų – Meksike.

Kadangi aš visą vaikystę praleidau apsupta naminių gyvūnų, diena iš dienos vis labiau stiprėjo noras turėti gyvūnėlį ir mūsų naujuose namuose. Vyras iš esmės neprieštaravo, bet reikėjo jį kiek įtikinti, kad tikrai pajėgsime prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių – juk auginti šunį, ypač mieste, yra didelė atsakomybė.

Pirmiausia turėjau rasti sprendimą daugiausiai nerimo keliančiai kliūčiai: abu dirbome visą dieną, tad namuose paprastai praleisdavome tik vakarus ir savaitgalius. Po kiek užtrukusių paieškų radau įperkamą ir patikimą šunų darželį netoli savo darbovietės, kuriame augintiniai praleisdavo visą darbo dieną žaisdami vieni su kitais, juos netgi patys galėjome stebėti prisijungę prie kamerų sistemos, tad argumentų „prieš“ vis mažėjo ir pagaliau galėjome leistis į paieškas.

Liūdna Meksikos realybė yra ta, kad kur bepasisuktum, visur apstu benamių šunų, kurių dauguma buvo savo „šeimininkų“ tiesiog išmesti į gatvę. Mums net nekilo abejonių, kad jų tarpe tikrai atrasime ir savo naująjį šeimos narį. Žinojome, kad ypač Meksiko mieste yra daugybė organizacijų, kurių savanoriai gelbėja benamius šunis ir ieško jiems naujų namų.

Paprastai savaitgaliais tos organizacijos įsirengia stendus miesto parkuose, kur visi norintys gali susipažinti su jų globojamais gyvūnais. Iš pradžių nutarėme turėdami laisvo laiko vis nueiti apsidairyti be jokių įsipareigojimų, bet jau antrąjį dairymosi savaitgalį akis netikėtai užkliuvo už vidutinio dydžio labai gyvybingo rudo šuniuko, žaidžiančio su savo draugais aplink suolelį. Netrukus sužinojome, kad jos vardas – Mia, jai apie 10 mėnesių, o ją rado prieš gerą pusmetį vienišą ir sužalotą vienoje iš Meksiko gatvių (kiek tiesos jos liūdnoje istorijoje – galime tik spėlioti).

Palikę asmens dokumentą kaip užstatą, išsivedėme Mią pasivaikščioti. Mums tik prisėdus ant suolelio, ji pasistiebė ant galinių kojų ir pažvelgė į mus savo didelėmis rudomis akimis – tą akimirką supratome, kad mūsų paieškos baigėsi vos prasidėjusios. Grįžę prie stendo užpildėme „įvaikinimo“ klausimyną, turėjome parodyti savo buto nuotraukas, kad įrodytume, jog galime šuniui suteikti tinkamą gyvenimo aplinką (dažnai savanoriai netgi važiuoja asmeniškai apžiūrėti naujųjų namų), ir po maždaug savaitės galėjome pasiimti Mią namo.

Jos laikina globėja dar užsiminė, kad jei kada sumąstysime kraustytis į kitą šalį ir negalėsime Mios pasiimti kartu, galime ją jai grąžinti. Tąkart tik nusišypsojome, padėkojome, bet buvome tikri, kad šiuo pasiūlymu tikrai nenorėsime pasinaudoti.

Nors daug ką buvome suplanavę ir apgalvoję, visgi netikėtumų pradžioje nepavyko išvengti. Nuvedę Mią pas veterinarą mūsų išsirinktame „šunų darželyje“ sužinojome, kad jos skiepų pasas jiems atrodo įtartinas, todėl turėsime pakartoti visą skiepų programą ir tik tada ją galėsime palikti dienos priežiūrai. Tad pirmomis savaitėmis, nors ir buvome pasiėmę laisvų nuo darbo dienų, visgi buvo neišvengiama, kad Miai kartais tekdavo namuose pasilikti vienai.

O buvo visko: ir daug lojimo, ir sugraužtų sienų bei medinių baldų kampų, apdraskytų durų, iškapstytų gėlių, išvartytų ir sudaužytų vazų, po visą butą ištampyto tualetinio popieriaus… Nors būdama jau kiek paaugusi, ji labai greitai suprato, kad nevalia namuose atlikti gamtinių reikalų, visgi pačioje pradžioje pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų.

Kartą, prieš mūsų pirmąsias Kalėdas kartu, grįžusi po darbo namo radau ant grindų gulinčią eglutę – ant jos viršūnės buvau neseniai pakabinusi keletą šokoladinių saldainių ir Mia tai suuodė. Laimė, saldainių buvo nedaug, o ir tie iš pieninio šokolado, tad viskas baigėsi gerai. Kitą kartą buvome palikę Mią apie savaitę pas draugus, nes taip sutapo, kad mus abu vienu metu išsiuntė į komandiruotes. Draugai taip pat augino šunį, geriausią Mios draugę tuo metu, tad mielai sutiko pasirūpinti ir Mia, kol grįšime.

Jau pirmą dieną mano draugė rado abu šunis gulinčius po apklotu ant lovos svečių kambaryje – jos šuniui iki tol niekad nebuvo šovusi mintis net ir užsilipti ant lovos, o tąkart rado abidvi patogiai miegančias ir dargi užsiklojusias. O paskutinę viešnagės dieną Mia draugams paliko tikrą „dovanėlę“ – skylę jų svetainės sofoje.

Ir visgi šilumos ir gyvybingumo pripildyti namai niekad neleido suabejoti, kad priėmėme vieną geriausių sprendimų mūsų gyvenime. Po kelių mėnesių jau jautėme didelius pokyčius: Mia vis drąsiau jautėsi naujuose namuose, nebesigūžė nuo kiekvieno naujo garso, o įvairių nelaimių vis mažėjo.

Po kelerių metų gyvenimo Meksikoje nutarėme kraustytis atgal į Europą. Kadangi abu studijavome Vokietijoje, natūraliai pasirinkome šią šalį ir taip susiklostė, kad mano vyras buvo perkeltas su savo darbu į Miuncheną, tad pradėjome planuoti kraustymąsi. Kai pradėjome apie tai pasakoti artimiesiems ir draugams, keletą kartų sulaukėme ir tokio komentaro, kad viskas gerai ir gražu, bet apie šunį tai nieko vis dar neužsiminėme, tad kažin, kaip jau čia darysime.

O mes nelabai ir supratome, apie ką mes turime užsiminti, juk savaime suprantama, kad ji kraustosi kartu. Iš anksto pradėjau žiūrėti, kokie yra reikalavimai, kad Mia galėtų su mumis keliauti, bet jų nebuvo daug: Mia turėjo būti pažymėta europinio tipo mikroschema ir turėti galiojantį skiepą nuo pasiutligės, kuris turėjo būti suleistas bent mėnesį (ar seniau) prieš kelionę, bet jau po to, kai jai buvo įdėta mikroschema. Kadangi su Mia reguliariai lankydavomės pas veterinarą, tai ji visuomet turėjo visus reikalingus skiepus (ne vien nuo pasiutligės), tad tik įdėjome mikroschemą ir atnaujinome tą vieną skiepą (Meksika nėra laikoma aukštos rizikos zona pasiutligės atžvilgiu, tad keliaujant iš čia nereikia jokių kraujo tyrimų dėl pasiutligės).

Apie tris dienas prieš mūsų skrydį veterinarijos klinika man išdavė pažymą apie Mios skiepų ir sveikatos statusą ir su ta pažyma važiavau į veterinarijos tarnybą oro uoste. Ten pagal tą pažymą užpildė gyvūnų eksportavimui / importavimui į Europą reikalingas deklaracijas, uždėjo pirmąjį antspaudą ir prisakė prisistatyti skrydžio dieną dar kartą su pačia Mia, kad ją apžiūrėtų ir uždėtų galutinius antspaudus ant mano deklaracijos.

Žinoma, visas tas deklaracijas galima pildyti irgi tą pačią skrydžio dieną, bet man pasirodė saugiau (o ir pati veterinarijos tarnyba taip rekomendavo) viską, kiek įmanoma, susitvarkyti iš anksto. Tai tikrai pasiteisino: su deklaracijomis pirmą kartą užtrukau valandą ar net ilgiau, o skrydžio dieną Mios apžiūra ir galutinių antspaudų uždėjimas tetruko 5-10 minučių.

Iš pat pradžių žinojome, kad skrisime su „Lufthansa“, nes tik ši kompanija siūlė tiesioginį skrydį iš Meksiko miesto į Miuncheną: kiek įmanoma norėjome išvengti persėdimų, kad būtų mažiau streso tiek šuniui, tiek ir mums patiems. Kai tik nusipirkome savo bilietus, susisiekiau su oro linijomis ir užrezervavau vietą ir Miai (susimokėti mums pasakė jau būnant oro uoste prieš pat skrydį – išėjo apie 300 USD).

Kadangi Mia sveria virš 10 kg, ji turėjo keliauti bagažo skyriuje. Tad pagal „Lufthansos“ keliamus reikalavimus (visa informacija yra jų interneto svetainėje, svarbiausia, kad šuo turėtų pakankamai erdvės atsistoti ir apsisukti) įsigijome transporto dėžę, ją pastatėme miegamajame, į ją įdėjome Mios lovą, ir taip ji miegojo keletą mėnesių prieš skrydį. Kartais Miai būnant dėžėje, uždarydavau dureles ir kuriam laikui ją taip palikdavau vieną kambaryje, kad priprastų prie minties, jog būti uždarytai toje dėžėje nėra nieko bloga.

Taip pat stengiausi ją pripratinti ir prie specialios gertuvės, kuri pritvirtinama dėžės viduje, kad bent suprastų, jog ten būna vandens. Ši strategija mums labai pasiteisino – Miai transportavimo dėžė tapo saugia būstine, tad kai ją atidavėme specialaus bagažo skyriuje (visą dėžę ir net pačią Mią ten atidžiai apčiupinėjo ir apžiūrėjo, kad tik nieko nelegalaus nebūtume įdėję), ji buvo pakankamai rami ir tokia išliko, net kai mūsų nebematė. Į kelionę jai įdėjau truputį maisto ir jos mėgstamiausius žaislus, dėžę išklojau skystį sugeriančiu įklotu, prieš pat skrydį nuėmiau jos antkaklį, petnešas ir pavadėlį, kad kelionės metu už ko nors neužsikabintų ir neužstrigtų.

Dėžę iš anksto buvau apklijavusi įvairiais įspėjamaisiais ženklais, kad iškart būtų aišku, jog joje gabenamas gyvūnas. Taip pat priekyje priklijavau jos vardą ir trumpą prisistatymą keliomis kalbomis (kad ji draugiška su žmonėmis, iš kur, į kur ir su kuo keliauja, taip pat mūsų kontaktinius duomenis). Tas prisistatymas vis sukeldavo oro uosto personalo šypsenas ir žmonės todėl nevengdavo vis pakalbinti Mios. Pasitarę su veterinaru prieš kelionę davėme Miai ir natūralių tablečių: nuo jų šuo neužmiega, bet pasidaro kiek ramesnis, atsipalaiduoja.

Kadangi tai buvo mūsų pirma kelionė lėktuvu su šunimi ir ieškodama informacijos buvau radusi įvairių liūdnai pasibaigusių istorijų, stengėmės iš anksto numatyti visas smulkmenas. Registruodamiesi į skrydį oro uoste įsitikinome, kad personalas susisiektų su lėktuvą ruošiančiais kolegomis ir praneštų, jog įjungtų šildymą gyvūnų gabenimo skyriuje.

Įlipę į lėktuvą patys, pirmiausia paprašėme skrydžio palydovės, kad paklaustų kapitono, ar tikrai Mios dėžė buvo įkrauta į lėktuvą (buvau girdėjusi iš draugų, kad pilotas gali matyti per kamerą skyrių, kuriame gabenami gyvūnai) ir tik gavę teigiamą atsakymą galiausiai nusiraminome.

Mūsų skrydis truko apie 12 valandų, bet visi atvykome sėkmingai. Mia buvo kiek pasimetusi, bet pamačiusi mus greitai nusiramino. Išeiti turėjome per deklaruojamų daiktų skyrių, bet ten muitininkės tik pasižiūrėjo į mūsų deklaraciją dėl gyvūnų vežimo, identifikavo įrašą apie pasiutligės skiepą, nuskanavo Mios mikroschemą ir mus praleido (muitinėje užtrukome ne ilgiau nei 5 minutes). Tokia buvo mūsų naujo gyvenimo pradžia Vokietijoje.

Tiesa, pirmas porą savaičių jautėme, kad Mia buvo dar ne visai savimi: buvo labai nejudri, nervinga, vis įsitempdavo išgirdusi naują garsą. Žinoma, kaltas buvo ir ilgas skrydis, ir didelis laiko skirtumas, ir nauji namai. Žvelgdami atgal dabar tik vieną dalyką darytume kitaip – prieš ilgąjį transatlantinį skrydį būtume bent kartą prieš tai skridę su Mia kur nors netoli pasibandymui: kad šuo jau turėtų patirties ir kad pirmas kartas skrendant lėktuvu nebūtų buvęs toks ilgas. Dabar jau kelis kartus esame skridę atostogų į Lietuvą – atrodo, lyg Mia jau supranta, kas jos laukia, ir po skrydžio išlieka visai rami ir nepasimetusi.

Daug pažįstamų ir draugų mus iš anksto labai gąsdino, kad Miunchene susirasti butą nuomai yra be galo sunku, o su šunimi ir beveik neįmanoma. Vokiečiai yra labai draugiški šunų atžvilgiu, bet buto paieškų metu uždėjus filtrą, kad rodytų tik tuos pasiūlymus, kur gyvūnai yra priimami, galiausiai iš tiesų likdavo tik kokie 10 proc. skelbimų. Bet pasirengėme savo prisistatymą (čia įprasta būsimiems nuomotojams siųsti tokį kaip ir savo gyvenimo aprašymą su visais būtiniausiais duomenimis), į kurį įkomponavome tiek savo, tiek ir Mios gražiausią nuotrauką, ir galiausiai buvome pakviesti apžiūrėti net kelių butų (Mia visuomet keliaudavo su mumis į visas apžiūras).

Mūsų būsimi namai mums patiko iš pirmo žvilgsnio ypač dėl to, kad butas buvo pirmam aukšte ir su nedideliu sodeliu. Buto savininkai į apžiūrą taip pat atvyko su savo šunimi, su kuriuo Mia iškart susidraugavo ir pradėjo žaisti. Iki šiol manome, kad šitą butą iš dalies gavome būtent dėl Mios. Svarbu paminėti, kad prieš pasirašant nuomos sutartį, reikėjo įrodyti, jog turime galiojantį šuns draudimą, kuris padengtų galimus šuns sukeltus nuostolius (tekainuoja apie 7 eurus per mėnesį).

Persikraustę į nuolatinį būstą Mią taip pat užregistravome savivaldybėje – už šuns laikymą Vokietijoje reikia mokėti metinį mokestį (mūsų gyvenamoje vietoje – 50 eurų per metus).

Vokietija mums pasirodė tikras rojus gyvenant su šunimi. Meksikoje, žinoma, irgi stengdavomės laisvalaikį, kiek tik įmanoma, praleisti su Mia. Visgi reikėdavo kaskart ieškoti, į kuriuos restoranus / kavines galime su ja eiti (dažniausiai, jei apskritai leidžiama, šunį galima buvo pasiimti tik į lauko terasą), užtrukdavome, kol rasdavome šunims draugišką nakvynės vietą atostogų metu, su ja mums nebuvo galima užeiti į daugumą lankytinų vietų ir netgi į kai kuriuos viešuosius parkus, nebuvo leidžiama jos vežti viešuoju transportu, ir tik kai kurie „Uber“ vairuotojai pavežti.

Tačiau net ir apsunkintomis sąlygomis Miai teko pamatyti nemažai: su ja lipome į kalnus, buvome tiek prie Ramiojo vandenyno, tiek prie Meksikos įlankos, apsilankėme ir keliose archeologinėse zonose (kažkaip susitarėme dėl šuns įleidimo). Atsikraustę į Vokietiją ir pirmą savaitę susitarę susitikti su draugais vakarienės viename restorane, pirmiausia paskambinome į tą restoraną paklausti, ar apskritai galime užeiti su šunimi į vidų. Atsiliepęs darbuotojas nelabai suprato mūsų klausimo, sako, tai žinoma, juk po stalu sėdės, ar ne? Čia yra savaime suprantamas dalykas, kad į maitinimo įstaigas galima užeiti su savo augintiniais.

Dabar mums atrodo visai natūralu, kad su Mia galime eiti ir keliauti visur beveik be jokių apribojimų, išskyrus į maisto prekių parduotuvę, kai kurias kepyklėles, muziejus (nors yra ir vietų, kur su šunimis galima lankytis, kartais juos tenka nešti ant rankų), į bažnyčias ir prie populiariausių ežerų maudymosi sezono metu. Tačiau atradome, kad yra specialių „šunų ežerų“, prie kurių būna netgi mažiau žmonių nei kur kitur, nes ten suvažiuoja paprastai tik šunų šeimininkai su savo augintiniais.

Mia yra tikra kelionių mylėtoja, ypač jai patinka keliauti automobiliu, bet yra keliavusi jau beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis: skrido lėktuvu, plaukė valtimi ir laivu (Bavarijoje turistiniuose laivuose privaloma šunims uždėti antsnukį), važiavo tiek įprastais bei greitaisiais traukiniais (jei šuo keliauja krepšyje – galima vežtis nemokamai, jei ne – reikia mokėti už bilietą kaip vaikui), tiek metro, autobusu bei tramvajumi (viešajame transporte oficialiai lyg ir reikia šunims dėti antsnukį, bet realybėje bent Miunchene visi su šunimis keliauja be jo, o turint galiojantį bilietą vieną šunį su savimi galima vežtis nemokamai), kilo keltuvais į kalnus (paprastai šunims reikia pirkti specialų bilietą už simbolinę kainą) bei kartkartėmis išvažiuoja su mumis pasivažinėti dviračiais (ilgesnės kelionės metu ji važiuoja specialiame prie dviračio pritvirtintame krepšyje).

Vokietijoje Mia jau aplankė nemažai kalnų (jau dukart buvo ir ant aukščiausio Vokietijos kalno – Zugspitze, tiesa, abu kartus kilome ir leidomės keltuvu), ežerų, krioklių, miestų, jau buvo ir Austrijoje, Slovėnijoje bei atostogų Lietuvoje. Keliaudami per Slovėniją buvome itin nustebinti – ši šalis mums pasirodė netgi dar draugiškesnė šunų atžvilgiu nei Vokietija.

Esame labai laimingi, kad turime Mią savo gyvenime. Labiau nei kada nors anksčiau tai pajautėme pandemijos metu – namai su šunimi niekada neatrodo tušti, liūdni ar nuobodūs. Prieš įsigydami šunį kiek nerimavome, kad mūsų gyvenimas bus labiau suvaržytas ir kad nebegalėsime visko daryti taip, kaip buvome įpratę anksčiau. Žinoma, keliaudami su Mia turime paplanuoti kiek daugiau ir atsižvelgti į jos poreikius, bet iki šiol visuomet pavykdavo įgyvendinti visus mūsų planus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.