Iš šiemet varžybų kalendoriuje esančių 19 trasų, daugiau nei pusės, net dešimties jų greičio rekordai buvo pasiekti 2004 metais ir išsilaikė iki šiol.
Absoliučiu šios kategorijos rekordininku laikomas nekarūnuotas „Formulės-1“ karalius ir tituluočiausias lenktynininkas Michaelis Schumacheris, kuriam ir dabar dar priklauso daugiausia - net 6 trasų - greičio rekordų ir visi jie buvo užfiksuoti būtent rekordiniais 2004-aisiais.
Tais pačiais metais po dvi rekordines greičio atžymas atskirose trasoje paliko ir Rubensas Barichello bei Juanas Pablo Montoya.
Iš keturių greičio rekordų, priklausančių Kimi Raikkonenui, vienas užfiksuotas 2005 metais, du – 2008 m. ir vienas – pernai Didžiojoje Britanijoje, Silverstoune.
Penkias atžymas trasų greičio rekordų lentelėse spėjo įrašyti ir jaunasis Sebastianas Vettelis, per trejus paskutinius metus iškovojęs tris čempiono titulus. Tačiau dauguma jo tokių pasiekimų užfiksuoti naujose trasose, kuriose lenktynės vyko vos kartą (JAV, Ostinas), du – (Indija, Budos tarptautinė trasa), tris – (Pietų Korėja), keturis – (Jungtiniai Arabų Emyratai, Abu Dabis, Jas Marinos trasa).
2009 m. S. Vetteliui pavyko pagerinti ir Belgijoje esančios „Spa“ trasos, kurioje, panašiai kaip ir Monake, daugelis lenktynininkų pergalę laiko labai prestižine, greičio rekordą.
Rekordas rekordui nelygus
Tad kada gi bolidai iš tiesų būdavo greitesni – dabar ar anksčiau? Ieškodami atsakymo į šį klausimą vėl pasitelkime statistiką. Paimkime bent tris pirmąsias trasas iš šiemetinio čempionato kalendoriaus ir palyginkime jose užfiksuotus rekordinius greičius su greičiausiais vieno rato įveikimo laikais šiemet ar pernai.
Melburne vykstančių Australijos „Grand Prix“ lenktynių metu 2004 m. M. Schumacherio pasiektas trasos greičio rekordas – 1 min. 24,125 sek. Palyginti šiemet, toje pačioje trasoje, kurioje vieno rato ilgis išliko nepakitęs, lenktynių laimėtojas K. Raikkonenas („Lotus“) greičiausiąjį ratą apsuko per 1 min. 29,274 sek., išvystydamas jame vidutinį 213,845 km/val. greitį.
Daugiau nei minus 5 sekundės „Formulėje-1“ – milžiniškas laiko skirtumas. Su tokiais greičio rodikliais „ledo žmogumi“ pravardžiuojamas suomis 2004-aisiais toje pačioje Alberto parko trasoje vargu ar būtų galėjęs tikėtis vietos pirmajame dešimtuke?
J. P. Montoyai priklausantis Malaizijos Sepango tarptautinės trasos greičio rekordas, beje, pasiektas irgi 2004 m., – 1 min. 34,223 sek. Šiemet tame pačiame žiede greičiausiąjį ratą nuvažiavęs „McLaren“ sportininkas Sergio Perezas sugaišo 1 min. 39,199 sek. ir jame išvystė vidutinį 201,159 km/val. greitį.
Ir vėl - beveik minus 5 sekundės.
Dar vienas pavyzdys – Kinijos Šanchajaus tarptautinės trasos, kurioje šių metų pirmenybių trečiojo etapo lenktynės vyks jau šį sekmadienį, rekordininkas M. Schumacheris vieną ratą 2004 m. nuvažiavo per 1 min. 32,238 sek. Pernai toje pačioje trasoje greičiausiąjį ratą įveikęs „Sauber“ pilotas Kamui Kobayaschi buvo daugiau nei 7 sek. lėtesnis – 1 min. 39,960 sek.
Kodėl toks skirtumas?
Bene paprasčiausiai tokį didžiulį greičio deficitą būtų galima pagrįsti skirtingo litražo ir galios varikliais, kurie greitųjų bolidų ratus suko iki 2006 metų ir po jų. Neatsitiktinai daugelis iki šiol išsilaikiusių greičio rekordų pasiekti būtent su 3 litrų V10 varikliais, tuomet išgyvenusiais savo aukso amžių. Jie buvo ištobulinti praktiškai iki galimybių ribos tiek išvystomos galios, tiek pasiekiamų sūkių per minutę ar patikimumo prasme.
2006 m. į „Formulę-1“ atėjo 2,4 litro V8 benzininiai varikliai. Pasak specialistų, jie beveik niekuo, išskyrus sumažėjusį litražą, nesiskyrė nuo 1995-2005 m. naudotų 3 l V10 agregatų. Nors variklių tūris sumažėjo iki 2,4 litro, tačiau jo kūrėjai sugebėjo vienam litrui variklio darbo tūrio „įpūsti“ net 300 AG, o iš viso – apie 840 AG pajėgumą, priklausomai nuo variklio gamintojo. Tokia galia buvo pasiekta didinant apsukų skaičių.
Netrukus jėgos agregatų gamintojai peržengė anksčiau nepasiekiamomis laikytas ribas, kurios kintančio varžybų reglamento paragrafais karpomos kone kasmet. 2007 m. galiojęs 19 tūkst. sūkių per minutę limitas 2009 m. buvo sumažintas iki 18 tūkst.
Įsigaliojo ir nauja taisyklė – kiekvienas lenktynininkas negalėjo panaudoti daugiau nei aštuonių variklių per sezoną.
Tačiau ne vien šios aplinkybės lėmė mažesnius greičius greitosiose trasose. Dėl to Tarptautinė automobilių federacija (FIA), kaip svarbiausią kiekvienų lenktynių faktorių deklaruojanti jų saugą, trina rankomis.
„Formulės-1“ greičiai, tiksliau, jų vidurkiai, lenktynių metu labiausiai krito uždraudus degalų papildymo procedūras. Dėl to „Formulė-1“ neteko ir dalies žiūrovų, ir buvusio žavesio. Tačiau jos organizatoriai nenori sutikti su tuo, o labiausiai – prisipažinti padarę klaidą. Kol sklidini kuro bakai nusenka bent iki pusės, sunkiasvoriai bolidai trasoje gerokai lėtesni. Todėl nenuostabu, kad dabar greičiausi laikai bemaž be išimčių fiksuojami priešpaskutiniuose ratuose prieš lenktynių finišą.
Greičio nepridėjo ir „Pirelli“ padangos, o tai itin juntama kvalifikacinėse varžybose. Kai kurių šių padangų savybių ekipų strategai neįstengia perprasti iki šiol, ir su nostalgija prisimena dar labai nesenus laikus, kai padangų gamintojų kare varžėsi „Bridgestone“ su „Michelin“.
Magiška greičio trauka
Kad ir kaip nenori to pripažinti „Formulės-1“ čempionato organizatoriai, tačiau, kai mažėja greičiai trasose, mažėja ir „Formulės-1“ žiūrovų. Ypač – prie televizorių ekranų. Dėl to labiausiai nerimauja ne pačius geriausius laikus išgyvenančios komandos, gaunančios dideles išmokas už TV transliacijas.
Paskelbus kasmetinę TV transliacijų ataskaitą, paaiškėjo jog pernai „Formulės-1“ lenktynes prie mažųjų ekranų stebėjo mažiau žiūrovų, nei 2011-aisiais. Didžiausią smūgį F-1 patyrė Kinijoje, kur TV žiūrovų skaičius sumenko net 34 procentais. Kinijos „Grand Prix“ organizatoriai bando teisintis, jog taip nutiko tik todėl, kad „Formulės-1“ transliacijų laikas sutapo su kitų, Kinijoje svarbių sporto šakų transliacijomis, o žiūrovai laisvi rinktis. Tačiau praraja pernelyg gili. 2011 m. „Formulę-1“ per televiziją Kinijoje tiesiogiai stebėjo 74,5 milijono žiūrovų, o pernai – tik 48,9 mln.
Mažiau dėmesio automobilių sporto karalienė susilaukė ir Didžiojoje Britanijoje, kur žiūrovų skaičius sumažėjo 3,8 procento (28,6 milijono žiūrovų).
Sunkiai sekasi užkariauti ir naujas rinkas. Rusijoje, kurioje 2014 m. žadama susprogdinti tikrą bombą – Sočyje surengti pirmąsias „Formulės-1“ lenktynes, taip pat mažėja žiūrovų (12,8 proc. mažiau nei 2011-aisiais).
Tačiau yra ir gerų naujienų. Didžiausia „Formulės-1“ rinka tituluojamoje Brazilijoje per televiziją lenktynes stebėjusių žiūrovų skaičius išaugo 8,9 proc. (stebėjo 85,6 mln. žiūrovų).
Daugiau žiūrovų TV transliacijos sutraukė Ispanijoje (+11,5 proc.) ir Italijoje (+ 15 proc.).
„Formulės 1“ TV transliacijas per paskutinius 5 metus stebėjo žiūrovų:
2008 m. – 600 mln.
2009 m. – 520 mln.
2010 m. – 527 mln.
2011 m. – 515 mln.
2012 m. – 502 mln.
