24 bendroje įskaitoje jo užimta vieta – didžiulis šuolis į viršų po Gintauto Igario ir Balio Bardausko anksčiau iškovotų 81–ųjų pozicijų.
Visgi pats A. Gelažninkas savo pasiekimo nesureikšmino – jis pažymėjo, kad buvo pirmasis profesionalus motociklininkas iš Lietuvos, todėl norint pagerinti anksčiau pasiektą rezultatą, užteko tik finišuoti.
Labiausiai mėgo kopas
Dakaro dalyviai skundėsi smėliu, tačiau A. Gelažninkui kopos labiausiai patikdavo.
„Visų pirma, važiuojant per jas nekildavo dulkės. Aišku, būdamas arti kito dalyvio rizikuoti gaudavai smėlio, bet tai nebuvo blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti“, – aiškino motociklininkas.
Anot jo, važiuojant per feš fešą ar kitą gruntą labai trukdydavo dulkės. Priekyje visuomet kažkas važiuodavo ir labai ribojo matomumą.
„Siauresnėse vietose, kalnų perėjose nebūdavo galimybės apvažiuoti kitų dalyvių, todėl teko skintis kelią dulkėse.
Taip vieną kartą nematydamas, kur važiavau, kliudžiau akmenį ir kritau. Dulkių buvo itin daug, o greitis nemažas, todėl net nežinojau, į kurią pusę nuskriejo motociklas“, – pasakojo A. Gelažninkas.
Rado pagal pypsėjimą
Jis paaiškino, kad nuvirtus motociklui įranga automatiškai siunčia įspėjimo signalą važiuojantiems iš paskos – dalyviai gauna įspėjimą, kad kažkas priekyje sustojo.
„Variklis buvo užgesęs, bet tuo metu nuo motociklo sklinda pypsėjimas, jo klausydamas ir ėjau ieškoti, kurioje vietoje guli“, – prisiminė motociklininkas.
A. Gelažninkas pripažino, kad tokie kritimai išmušdavo iš ritmo – užtrukdavo, kol vėl grįždavo į ritmą, o nubrozdintos skaudančios vietos keldavo nepatogumų.
Visgi sustojęs, apsitvarkęs ir apžiūrėjęs motociklą važiuodavo toliau.
„Tokiu įvykius reikėdavo greitai pamiršti. Be to, Dakare kiekviena diena yra tarsi naujos varžybos“, – kalbėjo jis.
Visą interviu su A. Gelažninku galite skaityti šeštadienį.
