„Bent tris kartus, – prisipažino motociklininkas Arūnas Gelažninkas, – galvojau, kad jau krisiu ant tų akmenų.“
Keturratininkas Laisvydas Kancius tvardėsi, bet buvo matyti, kad vos susilaiko nenusikeikęs. Riebiai.
„Tai buvo kas tik nori, bet ne ralis“, – tvirtino L.Kancius. Per Dakaro ralio devintojo greičio ruožo milžiniškus akmenis savo keturratį jis ne kartą pernešė, nes važiuoti ten buvo neįmanoma.
Trasa sukosi aplink Neomą, kuriame trečią naktį liko nakvoti Dakaro komandos. Tik lenktynininkams tai antroji naktis tame pat bivake, mat vieną jie nakvojo Sakakoje, kurioje liko po pirmosios maratono dienos.
Milžiniškus akmenis, per kuriuos buvo neįmanoma važiuoti, keikė visi. „Tai – tik automobilio laužymas, o ne lenktynės“, – patikino ir automobilį vairuojantis Edvinas Juškauskas.
Neome dieną kaitina saulė, o karts nuo karto nuo Raudonosios jūros pakylantis brizas pakelia ir smėlį.
Tačiau į jūrą įbisti neįmanoma, nors vos už kelių šimtų metrų nuo stovyklos tvoros blizga skaidrūs jos vandenys. Dakaro organizatoriai griežtai draudžia važiuoti prie jūros ir atidžiai stebi į visus Dakaro automobilius įmontuotą navigaciją, ar niekas taisyklių nepažeidžia.
Padėti stoja visada
Dakaro ralio pragaištingose trasose lūžta ir technika, ir žmonės. Motociklininkas A.Gelažninkas jau dukart per šį Dakarą stojo gelbėti gyvybės.
Pirmąsyk ketvirtajame greičio ruože iš mirties nagų traukė bičiulį iš Indijos Sanstoshą Chunchunguppe Shivashankarą.
„Užsipylęs degalų išvažiavau į tiesiąją ir pamačiau skersai pastatytą motociklą. Privažiavęs arčiau išvydau, kad mano draugas, su kuriuo bendraujame nuo pirmojo mano Dakaro, guli be sąmonės. Pradėjome daryti širdies masažą, nes jis nerodė jokių gyvybės ženklų: akys užvirtę, veidas kruvinas, nekvėpuoja. Iškvietėme pagalą ir prieš pat jai atvykstant, atgavo sąmonę, nors springo, nes burnoje, matyt, buvo kraujo“, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakojo A.Gelažninkas.
Antrąsyk pagalbos sraigtasparnį jis kvietė aštuntajame greičio ruože, kai buvęs vienišių klasės lyderis italas Maurizio Gerini iš nuovargio krito lygioje vietoje.
„Iki finišo buvo likę apie 50 km. Maurizio norėjo atsigriebti, nes prieš tai man pralošinėjo ir jau aš pirmavau vienišių klasėje. Jis pradėjo mane spausti. Buvo ką tik mane aplenkęs ir už pusės kilometro nesuvaldė motociklo. Didelio greičio nebuvo, buvo akivaizdu, kad jis krito iš nuovargio, nes taip kvailai nesuvaldė motociklo – galinis ratas į kupstus ir jis krito.
Stabtelėjau, atsisukau pažiūrėti, ar jam viskas gerai ir pamačiau, kad Maurizio nesikelia. Grįžau, pradėjau jį kalbinti, o jis nekalba ir nesiorientuoja aplinkoje, nors sąmonės ir neprarado“, – pasakojo A.Gelažninkas.
M.Gerini nenorėjo pasiduoti. Lietuvis padėjo jam atsistoti, užsodino ant motociklo, ištiesino vairą. Tačiau devintajame greičio ruože italas jau nestartavo.
M.Gelažninkas tvirtina, kad jam niekada nekyla abejonių, stoti ar nestoti trasoje, jei varžovą ištiko bėda.
„Aš nežinau, ar tai parašyta kokiose nors taisyklėse, bet yra nerašyta taisyklė, kad pirmasis motociklininkas, kuris pamato, kad kitą ištiko bėda, privažiuoja ir turi sulaukti pagalbos – negali palikti vieno žmogaus“, – sakė A.Gelažninkas.
Būna situacijų, kai gali pravažiuoti pernelyg nesigilindamas kas nutiko, nes motociklai Dakare lūžta itin dažnai. Tačiau Arūnas stojo padėti net tada, kai varžovas – kitas Indijos motociklininkas Narahithas Noah Koitha Veettilas – sakė važiuoti toliau. Jis pramušė degalų baką ir nebeturėjo degalų, bet A.Gelažninkas jam jų davė ir taip išsaugojo varžovo svajonę pabaigti Dakarą.
Prie lietuvių visada stoja
Benediktas Vanagas nesudvejojo, kai dar pirmajame Dakaro greičio ruože išvydo Vaidotą Žalą, stovintį prie savo MINI su priekyje prikabintu lynu, nors dažniausiai neskuba teikti pagalbos.
„Ne jos suteikinėti čia atvažiuoju, o siekti rezultato“, – neslėpė šiame Dakare greičiausias Lietuvos lenktynininkas.
Tačiau abejonių nekilo, kai pagalbos prašė kitas lietuvis.
„Kai pamatai stovintį Vaidą, supranti, kad jis stovi ne grožėdamasis gamta, o jam kažkas nutiko. Pirmiausia, ką gali padaryti, tai sustoti ir paklausti, ar gali būti kuo nors naudingas. Kartais gali pritrūkti vandens ar kažkokios detalės. Na, taip, mūsų automobiliai skirtingi, bet gal jam reikia kokio nors įrankio.
Kai pamačiau, kad Vaidas pasirengęs su virve, supratau, kad jis nori, jog jį partemptų. Priėmėme sprendimą jam padėti. Tai – žaidimo dalis. Tu nepuoli gelbėti visiems, nes mes nesame motinos Teresės, bet aš už tautiečius tai sergu“, – teigė B.Vanagas.
Anot V.Žalos, kuris iš Dakaro išvyko po antrojo greičio ruožo – jame MINI subyrėjo taip, kad greitai nebuvo įmanoma pataisyti, – laukdamas pagalbos ir tikėdamasis, kad dar liksi pajėgus varžytis dėl aukštų vietų, turi maksimaliai pasirengti.
„Užsikabini virvę ir gailiu žvilgsniu žvelgi į atvažiuojančiuosius, – šypsojosi lenktynininkas. – Man tąsyk iš dalies pasisekė, kad MINI sankaba sugedo netoli finišo. Tempti reikėjo apie 20 km, tad Benui labai nesugadinau reikalo. Nes jei tai būtų 50 ar 100 km, turbūt būtų tekę laukti sunkvežimių ir tai – tik paskutiniųjų“, – sakė V.Žala.
Finišavo ir grįžo gelbėti
Pagalba Dakare – slidus reikalas. Į hamletišką klausimą, padėti ar ne, turbūt, visi ralio dalyviai kasdien sau atsako ne po vieną kartą.
„Nesunku priimti sprendimą stoti, jei matai, kad kas nors yra tikrai rimtoje bėdoje ir gresia pavojus žmogaus gyvybei ar sveikatai. Dėl to nėra klausimų – stoji iškart. O visais kitais atvejais mes paprastai stojame tik tiems žmonėms, kuriuos pažįstame, kuriuos gerbiame ir kurie gal sustotų ir mums – yra toks savas ratas bičiulių ir draugų: jeigu tu stosi padėti kiekvienam, kuris tiesiog išsilaužė tą, išsilaužė aną, apie rezultatus net nesvajosi“, – aiškino Antanas Juknevičius.
Tiesa, dvyliktą kartą Dakare važiuojantis ir visas legendines lenktynes baigęs A.Juknevičius juokėsi, kad pirmuosius kelis ralius stodavo absoliučiai visiems, pakliuvusiems į bėdą. Dėl to, Dakare jis susirado labai daug draugų, kuriais iki šiol gali pasikliauti.
„2009 metais su Aurelijum Petraičių išgelbėjome vieną lenktynininką, kuris paskui siuntė padėkas net ralio organizatoriams. Jis buvo pasiklydęs, paskendo pelkėje su ta mašina. O mes ten netyčia užvažiavome – ten visiškai apie nieką vieta ir visiškai šone nuo trasos. Tas nelaimėlis: „Tik jūs neišvažiuokite!“
Sakome: mums finišas už 5 km, mes finišuosime ir grįšime tavęs ištraukti. Jis sako: „Neišvažiuokite, jūs negrįšite, jūs mane paliksite.“ Mes nuvažiavome, finišavome, grįžome atgal ir išlupome tą žmogų. Jis net angliškai nekalba, bet buvo toks dėkingas, kad mus abu išbučiavo“, – pasakojo A.Juknevičius.
Maivėsi, tai gavo atgal
Gintas Petrus teigė, kad padėti stoja tada, kai mato, kad pagalba išties svarbi.
„Bet jeigu lenktynininkai tiesiog užstringa ir tingi kastis smėlyje, tai pasikasti nėra didelė bėda. Nori žmonės greičiau vėl grįžti į trasą, tai stabdo ir taip dažniausiais elgiasi nepatyrę dakaristai. Jiems atrodo, kad tos penkios minutės, kurias užtruks kasdamiesi, yra būtinoji pagalba“, – sakė G.Petrus.
Kai kuri pagalba Dakare – ypač įsimintina, kai net ir po daug metų sutikęs žmogų, žinai, kad gali juo pasikliauti, nes kadaise nepalikai jo bėdoje. Tačiau būna atvejų, kai padėti nestoji iš principo.
2018 metais A.Juknevičius Dakare pasiekė geriausią savo rezultatą – absoliučioje įskaitoje buvo 12-as. Tad po metų Dakare gavo itin aukštą – 315 numerį.
Prieš starto podiumą stovėdamas eilėje jis šnekučiavosi su kitomis Dakaro žvaigždėmis, visi vieni kitiems linkėjo sėkmės. Nasseras Al-Attyiah – būsimasis to ralio čempionas – draugiškai apkabino lietuvius, su kuriais draugauja nuo seno.
Carlosas Sainzas, Bernhardas ten Brinke, Nani Roma, Stephene'as Peterhanselis, Sebastienas Loebas Lietuvos lenktynininkams linkėjo sėkmės. Vienintelis amerikietis Robby Gordonas vaikščiojo pasipūtęs it gaidys vištidėje ir apsimetė, kad nieko aplink nevaikšto.
O tada nutiko štai kas. Kažkuriame greičio ruože prieš A.Juknevčiaus ir Dariaus Vaičiulio ekipažą važiavęs R.Gordonas pasirinko ne tą kryptį ir užsikasė feš-feš tipo – biriame it cukraus pudra – smėlyje.
„Būtų kitas, būtume stoję padėti, bet už tai, kad R.Gordonas maivėsi, palikome jį kapstytis patį“, – pasakojo A.Juknevičius.
Gailėjosi, kad susistabdė
Duoti – visada lengviau nei prašyti, nors kartais tiesiog neturi kito pasirinkimo.
„Prašyti pagalbos per lenktynes yra sunku, nes supranti, kad tu nebūtinai turi rūpėti kitiems. Tu supranti, kad tavo nelaimė iš esmės yra sėkmė kitiems, nes potencialiai mažėja konkurencija: jei ką nors ištiko nelaimė, tu gali pasiekti geresnį rezultatą. O visi, kurie suteikia pagalbos, gerai jaučiasi, nes duoti visada lengviau nei imti“, – teigė B.Vanagas.
Tačiau kartais gali pasigailėti paprašęs pagalbos. G.Petrus iki šiol ir su siaubu, ir juokdamasis prisimena vieną nuotykį per „Africa Eco Race“ lenktynes.
„Sugedome ir susistabdėme sunkvežimį vairuojantį italą, tai tos minutės iki stovyklos buvo blogiausios mūsų gyvenime. Italas lenktyniavo toliau, tad prie jo sunkvežimio pririštas mūsų automobilis tiesiog skraidė – ir medžius drožėme, ir virvė aplink ratą apsisuko, tad pradėjo viską laužti. Pypsėjome, bet jis nestojo, tad labai džiaugėmės, kai pagaliau pasiekėme stovyklą“, – prisiminė G.Petrus.
