H.Panjko nuo praėjusių metų spalio dirba Gintaro Raižio įmonėje ir vežioja keleivius 99-uoju numeriu pažymėtu mikroautobusu iš Urmo prekybos miestelio į Garliavos gyvenvietę.
„Mandagus, drausmingas, itin atsakingai atliekantis savo pareigas“, – apie šį vairuotoją kalbėjo įmonės savininkas.
Ukrainietis jau neblogai kalba lietuviškai ir ateityje ketina Kaune įsikurti su visa šeima – žmona, dukra ir sūnumi, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
„Jūs net nepastebite, kokiomis geromis sąlygomis gyvenate“, – įsitikinęs H.Panjko, mėgstantis tai kartoti ir keleiviams.
Sunkiai įveikiama kalba
H.Panjko visada lietuviškai pasisveikina su į mikroautobusą įlipančiais keleiviais ir taip pat atsisveikina linkėdamas jiems geros darbo dienos ar smagaus vakaro.
Važiuojant jis mėgsta pabendrauti su keleiviais ir stengiasi nors šiek tiek kalbėti lietuviškai.
Vos vyriškiui prabilus nesunku suprasti, kad mikroautobusą vairuoja užsienietis.
Ukrainietis yra dirbęs vairuotoju Belgijoje, Liuksemburge, todėl neblogai kalba vokiškai ir prancūziškai, tačiau lietuvių kalba jam – viena sunkiausių, kokios tik gali būti.
H.Panjko sunkiausia parinkti tinkamą daiktavardžių giminę, mat lietuvių kalbos gramatikoje nėra bevardės giminės. Jam tai – labai neįprasta.
„Dirbdamas kiekvieną dieną bendrauju su keleiviais ir kartoju žodžius. Visai nesigėdiju, kai jie mane pataiso, ir net prašau tai daryti, kad nekartočiau klaidų“, – pasakojo H.Panjko.
Stebisi girdėdamas kliedesius
Ar keleiviai labai nustemba Kauno gatvėmis riedančiame mikroautobuse išgirdę vairuotoją kalbant rusiškai?
H.Panjko purto galvą. Jam patinka važinėjant klausytis karo laikų dainų rusų kalba, ir niekam tai nekelia jokių neigiamų emocijų. Vyriškis tikina nebuvus nė vieno atvejo, kad kažkas pasakytų ką nors įžeidžiamo.
„Rusijos gyventojai dažnai galvoja, kad Kaunas yra nacionalistų miestas. Galiu drąsiai pareikšti: čia gyvena normalūs žmonės, tereikia gerbti juos ir jų istoriją“, – įsitikinęs H.Panjko.
Vyriškiui teko bendrauti su Lietuvoje gimusiais ir visą gyvenimą praleidusiais rusais, kurie taip ir neišmoko lietuvių kalbos, nepatenkinti gyvenimu burnoja šalį, tačiau nenori kraustytis į Rusiją.
„Niekas nesistebi, kad atvykus gyventi į Vokietiją tenka mokytis vokiečių kalbos. Jeigu jos neišmoksi, gali tik plauti grindis prekybos centre, apie geresnį darbą neverta svajoti“, – savo nuomonę dėstė H.Panjko.
Ukrainiečiui pikta, kai Lietuvoje niekada nebuvę žmonės skleidžia su tikrove smarkiai prasilenkiančius kliedesius.
Rusijos Tolimųjų Rytų mieste Chabarovske gyvenantis jo žmonos dėdė stebisi, kaip giminaičiai nebijo važiuoti į Lietuvą, kurioje esą galima kalbėti tik angliškai ir lietuviškai, o rusų kalba yra uždrausta – taip rašė vietos laikraščiai.
Atsidūrė kitokiame pasaulyje
H.Panjko patirtis Kaune – visai kitokia. Jeigu parduotuvės darbuotojas visai nemoka rusiškai, iškart pakviečiamas žmogus, kuris gali susišnekėti. Ukrainietis taip pat nepraleidžia progos papasakoti pažįstamiems, kaip Kaune saugojami ir gražiai prižiūrimi paminklai.
„Kaune dega net amžinoji ugnis, o mano gimtajame Dnieprodzeržinske jos nėra, nes tiesiog nėra dujų“, – kalbėjo H.Panjko.
Ukrainietis prieš kelerius metus Vokietijoje susipažino su vyriškiu iš Kauno, vėliau atvažiavo pas jį į svečius ir pasiliko gyventi.
Dnieprodzeržinske jis taip pat dirbo keleivinio autobuso vairuotoju, tačiau darbas buvęs labai sunkus.
„Gatvių danga siaubinga, o norint atlikti daugiau reisų eilę reikia užsiimti 2 valandą nakties“, – pasakojo H.Panjko.
Kaune padėtis – visiškai kitokia: autobusai važiuoja nustatytu grafiku, keleiviams išduodami bilietai, atlyginimas mokamas laiku. Aišku, jis gerokai mažesnis negu Liuksemburge.
Aimanuojantiems dėl prastos Kauno gatvių dangos būklės vairuotojas siūlo nuvykti į Dnieprodzeržinską – tuomet jie tikrai suprastų, kas yra prasta danga.
Ukrainietį stebina tik vairuojančios moterys, kurios laukdamos žalio šviesoforo signalo sugeba pasidaryti manikiūrą ar pakeisti kūdikiui sauskelnes.
Palyginti su tokiais darbais, kalbėjimas prie vairo telefonu – jau tik smulkmena.
Nori įsikurti su visa šeima
Kol kas H.Panjko nuomojasi butą Gervėnupyje, bet norėtų persikraustyti į nuosavą būstą ir po truputį jo dairosi. Užsienietis ketina Kaune įsikurti su visa šeima – Dniepropetrovske prokurore dirbančia žmona, 10 metų sūnumi ir 21 metų dukra.
Mergina norėtų studijuoti Kauno technologijos universitete, o berniukas eitų į mokyklą.
Dabar vykdamas aplankyti artimųjų jis prisikrauna pilną automobilį lauktuvių – veža dešros, sūrio, duonos, alaus. Kaskart vien maisto produktams prekybos centre išleidžia 3–4 tūkstančius litų.
„Iš pradžių lietuviškus maisto produktus vežiau šeimai, vėliau – kaimynams, o dabar – ir jų draugams. Jau pavargau vykdydamas užsakymus“, – juokavo H.Panjko.
Ukrainietis džiaugiasi, kad Dniepropetrovsko srityje, kur gyvena šeima, šiuo metu ramu, ginkluotų susirėmimų nevyksta.
„Visi supranta, kad Rusija yra imperija Jeigu imperija nesiplečia, ji žlunga, todėl Rusija dabar ir siekia išplėsti valdas“, – įsitikinęs H.Panjko.
Tvirtai pirmauja vairuotojai
Pirmąjį šių metų ketvirtį į Kauno teritorinę darbo biržą dėl leidimo dirbti Lietuvoje kreipėsi 28 darbdaviai, jie pateikė prašymus dėl 138 užsieniečių iš 11 šalių.
Išduota 117 tokių leidimų užsieniečiams – 14,5 proc. daugiau negu tuo pačiu metu pernai.
Net 86 leidimai išduoti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojams, po 10 – metalo konstrukcijų montuotojams ir cirko artistams, 8 – sudėtingų konstrukcijų suvirintojams.
Daugiausia leidimų išduota Ukrainos ir Baltarusijos šalių piliečiams, po keletą – Gruzijos ir Filipinų pilietybę turintiems asmenims.
