Senais laikais šie nepatogumai nekėlė didelių rūpesčių, nes arklio traukiamas vežimas riedėjo lėtai, o iš priešpriešos atvažiuojantis vežimas girdėjosi iš tolo. Panašiais bruožais pasižymėjo senieji sausumos keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kurie vingiavo lyg upės, aplenkdami pelkes, kalnus ar dirbamas žemes.
Jų išsidėstymas buvo susiformavęs gyvenimiškai, pramynus takelį ar keliuką, vedusį iš vienkiemio į kaimynines sodybas ir kaimus. Keliai senojoje Lietuvoje buvo ir dabartinės susisiekimo sistemos pamatas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kuo giliau į praeitį, tuo keliai turėjo būti prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės. Tačiau ar tikrai taip buvo?
Kelių būklė priklausė nuo krašto geografinių sąlygų
XV–XVII a. LDK sausumos kelių tinklas formavosi priklausomai nuo gyvenviečių sklaidos. Kaimai ir bažnytkaimiai teritorijoje buvo pasklidę gana retai. LDK plytėjo daug neįžengiamų girių ir pelkių masyvų, tarp kurių ir buvo įsispraudusios gyvenvietės. Antai 1477 m. italų pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrogio Contarini) iš Maskvos vyko į Smolenską, o iš jo į Trakus.
Keliautojas nurodė, kad kelias driekėsi per plačius miškus, o kiekviename maršrute nuo miesto iki miesto jį lydėjo kelią žinoję vedliai, nes priešingu atveju buvo galima lengvai pasiklysti ir pražūti. Pakeliui į Trakus jis regėjo lygias ir miškingas vietoves, kartais pravažiuodavo mažus kaimelius, į kuriuos užsukdavo pernakvoti.
Tačiau, nepasisekus pasiekti gyvenvietės, neretai nakvodavo po atviru dangumi, prie laužo, o žiemos metu rogėse, apsiklostęs kailiais. XVII a. pradžioje čia lankęsis anglų keliautojas Fynesas Morysonas teigė, kad Lietuva yra itin pelkėta ir miškinga, o gyvenvietės labai nutolusios viena nuo kitos, net iki 20 vokiškų mylių, dėl to per ją vasarą keliauti negalima – tik žiemą, kai viskas užšąla. Išties tuo metu egzistavo atskiri žiemos ir vasaros keliai. Neretai tik šalčiui sukausčius klampynes gyventojai galėdavo per pelkes pervežti stambesnius krovinius. Neatsitiktinai malkos kurui būdavo ruošiamos būtent žiemą, nes tada buvo lengviau jas pervežti.
LDK vietos bendruomenės gyveno gana uždarą gyvenimą. Vyravo natūrinis ūkis, dėl to lyg ir nebuvo didelio socialinių kontaktų poreikio. Į miestelį važiuota tik svarbiausiais tikslais, pavyzdžiui, į turgų ar mugę parduoti ir įsigyti būtinų prekių, į bažnyčią. Didesnės gyvenvietės arba bažnytkaimiai pritraukdavo apie 20 km atstumu pasklidusius kaimus ir vienkiemius.
Tuo tarpu XVI a., bajorams konsoliduojant ir plečiant savo žemes, labiau nutolusiose teritorijose būdavo įsteigiami atskiri dvarai, kaip administraciniai centrai. Priklausomai nuo to tiesti juos jungę keliai. Taip atsirasdavo vadinamieji „privatūs keliai“, kurie neretai vadinti jų savininkų – bajorų pavardėmis, nes tai buvo jų nuosavybė. Apskritai bene visų vietinių kelių priežiūra rūpindavosi patys gyventojai. Daugiausia rūpesčių keldavo mediniai tiltai per upes, kuriuos dažniausiai išgriaudavo pavasario ledonešis. Mediniai keliai LDK
Minėta, kad LDK kraštas pasižymėjo pelkynais, o trumpinant kelią neišvengiamai per juos nusidriekdavo maršrutai. Todėl daugelis jų atkarpų buvo sutvirtinami vadinamosiomis medgrindomis. Tai medžių šakomis – kamšomis (fašinomis), rąstais ir storlentėmis kloti kelio ruožai. Kitaip tariant, iš medienos būdavo padaromas tokio pločio grindinys, kad galėtų prasilenkti vežimai. Antai XVI a. penktojo dešimtmečio LDK valdovo pranešime Merkinės valdytojui Mykolui Jundilui rašoma, kad paskirta LDK komisija, kuri kartu su Prūsijos pasiuntiniais turės nustatyti valstybinę sieną prie Merkinės, dėl to reikia pastatyti tiltus per upes, o per pelkes ir kitas sunkiai pravažiuojamas balas įrengti medgrindas.
Tokie sutvirtinimai – medgrindos driekdavosi ne vieną kilometrą. 1678 m. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasiuntinys Bernardas Tanneris nurodo, kad kelyje nuo Smolensko iki Maskvos jis suskaičiavo šimtus medgrindų, o kai kurių ilgis siekęs 5–6 kilometrus. 1695 m. švedų pareigūnai parengė Kuršo ir dalies buvusios Livonijos žemėlapius ir juose pažymėjo kelius. Viename jų nubraižytas Biržų–Bauskės kelias ir pavaizduotos didelių atstumų medgrindos (1 il.). Šie kelių sutvirtinimai, įrengti būtent per pelkėtus ruožus, sėkmingai naudoti ir XVIII a. (2 il.)
Inžinerinis įrenginys – kelio pylimas
Kitas to laiko inžinerinis išradimas, naudotas LDK susisiekimui pagerinti, buvo žemgrinda, arba žemės pylimas. Kuršo kunigaikštystės Bauskės apylinkių XVII a. kelio brėžinyje pavaizduota žemgrinda ir nurodyta jos sandara (3 il.).
Šį kelio pylimą sudarė penki sutvirtinimų sluoksniai: pirmiausia pelkėtos vietovės horizontas buvo padengiamas medžių rąstais; antras sluoksnis – ant viršaus paklojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni mediniai balkiai; trečias sluoksnis – ant viršaus supilama žemė, iškasta žemgrindos pakraščiuose darant šalikelių griovius; ant supiltų žemių dar kartą klojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni balkiai; paskutinis sluoksnis – ant viršaus užpilamas stambus šviesus žvyras.
Žemgrindos pakraščiuose buvo kasami grioviai, į kuriuos subėgdavo vanduo nuo sutvirtinimo. Neabejotinai tai buvo brangus įrenginys, juolab kad jo plotis turėjo leisti prasilenkti vežimams. 1766 m. LDK kelių revizijos liustracijoje taip pat pavaizduota žemgrinda netoli Pažaislio, kuri dengė klampią kelio atkarpą (4 il.).
Minėtomis priemonėmis siekta gerinti LDK kelių būklę. Akivaizdu, kad jie ne visur galėjo būti vienodai gerai sutvarkyti. Gyvenviečių keliai buvo vietos gyventojų rūpestis, bet ne visada jie pajėgdavo juos remontuoti patys. Neretai būdavo kreipiamasi į valdovą prašant leisti rinkti specialius muitus per pastatytus tiltus, kad tais pinigais būtų galima padengti tiltų ir kelių remontą. 1647 m. ATR valdovas Vladislovas Vaza nurodė Simno miestelio gyventojams jo girioje prisikirsti medienos ir padaryti kelių grindinius miestelio apylinkėse, nes šis buvo dauboje ir dėl lietaus keliai tapdavo nepravažiuojami. Geros kelių būklės užtikrinimas priklausė nuo finansinių pajėgumų.
Vytauto keliai ir valstybiniai keliai LDK
Šalia lokalių LDK kelių egzistavo svarbūs valstybiniai traktai – didieji vieškeliai, kurie labiau tarnavo šalies administracijos funkcionalumui, pradedant kariuomenės judėjimo ir baigiant užsienio prekybos plėtros užtikrinimu. Prie šių centrinių arterijų jungdavosi smulkesni keliai. Vieškeliai buvo valstybės prioritetas. Kai kurie jų net vadinti valdovų vardais arba tiesiog „karališkais keliais“. Taip nutiko todėl, kad XIV–XV a. LDK buvo valdoma po ją keliaujant monarchui arba remiantis panašia įgaliotų pareigūnų administravimo forma.
Taip formavosi nuolatiniai „valstybiniai keliai“ – maršrutai su tam tikra infrastruktūra, kurie jungė tolimas valstybės teritorijas. Pavyzdžiui, 1560 m. dokumente rašoma, kad Slanimo paviete prie kelio, kuriuo kadaise valdovas Vytautas keliaudavo lankyti savo dvarų, buvo pastatytas namas, kur jis ir apsistodavo, o tą namą prižiūrėjo vietos bajoras. Vytauto kelias minimas 1467 m. Markove, Vytauto vieškelis – 1546 m. Palenkėje.
Šio valdovo kelių atminimas atsispindėjo net XVII a. dokumentuose. Kartais būdavo sakoma: kelius reikia sutvarkyti taip, kad jie būtų tokie geri kaip Vytauto laikais. Nors tokių liudijimų nėra itin daug, bet šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad egzistavo „valstybiniai“ – strateginės paskirties keliai, kurių dalis tiesiogiai sieti su valdovų vardais. Kita vertus, suprantama, kad didelė dalis valstybinės reikšmės kelių buvo vadinami pagal tai, kokius centrus ar miestus jie jungė.
Svarbiausiais valstybės traktais vykdavo ne tik „keliaujantis“ valdovas, bet ir šalies pareigūnai arba užsienio pasiuntiniai – diplomatai. Todėl vieškelius reikėjo prižiūrėti ir remontuoti, o tokio masto darbus galėjo organizuoti bene tik monarchas. Antai Motiejus Strijkovskis savo XVI a. kronikoje rašė, kad ruošiantis žygiui į Maskvą LDK vadovas Algirdas įsakė sutvirtinti kelius per pelkes, kad kariuomenė galėtų pražygiuotų per jas tiesiai.
Kitais atvejais monarchai per vietos pareigūnus įpareigodavo gyventojus remontuoti visuomeninius kelius, ir tai jau buvo prievolė. Pavyzdžiui, 1527 m. įsakyta sutvarkyti „pasiuntinių kelią“ iš Vilniaus į Naugarduką per Geranainius. Prekybos tikslais taip pat rūpintasi prižiūrėti kelius. 1586 m. ATR karalius nurodė remontuoti kelius, kurie vedė į Rygą, tuo metu svarbų prekybos uostą. Be to, žinoma, kad svarbesni keliai ir vieškeliai būdavo saugomi patruliuojančios sargybos.
Išties tai buvo speciali prievolė. 1449 m. valdovas Žygimantas Jogailaitis įpareigojo Valkavisko bajorus saugoti kelius taip, kaip buvo Vytauto laikais, o tokį apsaugos būrį sudarė dešimt žmonių. Tuo tarpu 1693 m. Bresto pilies teismo knygoje paliudyta, kad buvo paskirti rotmistrai, kurie turėjo rūpintis saugumu keliuose ir gaudyti nusikaltėlius, nes dėl plėšikavimų itin skundėsi pirkliai. Susisiekimo sistema LDK buvo plėtojama ir ja rūpintasi, kiek tik leido galimybės.
Kelių ženklai
Svarbus aspektas, liudijantis LDK kelių sistemos raidą XVI–XVII a., buvo tai, kad prie svarbiausių vieškelių statyti specialūs kelių ženklai, kurie padėdavo keliautojams lengviau susiorientuoti geografinėse platumose. Akivaizdu, kad šią naujovę padiktavo siekis taupyti laiką ir kuo skubiau pasiekti kelionės tikslą, ypač pirkliams. Tai būdavo specialūs mūriniai arba mediniai stulpai, įkasti į žemę šalikelėse.
Kai kurie duomenys apie juos siekia net Vytauto laikus. 1557 m. aprašant brastas per Dauguvos upę minima, kad netoli Polocko sienos buvo brasta, pro kurią kadaise Vytautas su kariuomene žygiavo Naugardo ir Maskvos link, o prie tos brastos stovi „kryžiai“, žymintys maršrutą. Toks ženklas – stulpas stovėjo 1559 m. Pinsko–Klecko kelyje. Mūriniai stulpai minimi 1598 m. prie Vilniaus–Nemėžio kelio ir 1675 m. prie vieškelio iš Vilniaus į Rūdninkus. Detaliau šis kelio ženklas pavaizduotas 1695 m. Biržų–Bauskės kelio brėžinyje (4 il.).
Kaip šie kelio ženklai atrodė, daugiau leidžia pasakyti XVII a. antrosios pusės Bauskės apylinkių kelių plane pavaizduoti ženklai, kurie rodė kelią į Rygą (5 il.). Tai buvo į žemę įkasti stulpai, nudažyti ryškiai raudona spalva. Ant jų pažymėti Rygos miesto herbai, liudijantys, į kokį miestą veda kelias, ir užrašyti atstumai myliomis.
LDK sausumos kelių sistema klostėsi gana savaimingai ir dinamiškai. Egzistavo vietos bendruomenių reikmes užtikrinantys keliai, privatūs keliai, kurių savininkai buvo bajorai, o valstybės lygmeniu funkcionavo didieji vieškeliai – „valstybiniai keliai“. Pastarieji priklausė monarcho kompetencijai, nes šios susisiekimo arterijos buvo svarbi šalies administravimo ir valdymo funkcionalumo dalis. Matyti, kad susisiekimui gerinti LDK naudoti specialūs, sudėtingi ir gana brangūs inžineriniai įrenginiai: medgrindos – to laiko „asfaltas“ ir žemgrindos. Didžiausią nuostabą kelia specialių kelio ženklių naudojimas jau XVI a.
Visa tai liudija LDK susisiekimo sistemos bruožus, kurie turi tam tikrų sąlyčio taškų su mūsų laikų kelių sistema.
