Klaipėdos rajono apylinkės teismą pasiekė neįprasta baudžiamoji byla – vairavimu pasiekus vidutinį girtumo laipsnį kaltinama A.Zubernienė, kuriai po pusantro mėnesio sukaks 81 metai.
Klaipėdos rajone, Vaitelių soduose, gyvenančios našlės bėdos prasidėjo rugpjūčio 8 dieną.
Apie 19 val. Gargžduose, prekybos centro aikštelėje, savo automobiliu „Opel Vectra“ važiuodama atbuline eiga ji atsitrenkė į stovintį „Volvo“.
Po smūgio pensininkės vairuojamas automobilis dar kartą pajudėjo atgal ir į tą patį „Volvo“ trenkėsi antrą kartą.
Į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų nuostabai, iš pažiūros neatrodžiusi girta A.Zubernienė į alkoholio matuoklį pripūtė net 1,81 promilės alkoholio.
Kiek daugiau nei po valandos ligoninėje pensininkei buvo nustatytas 1,64 promilės girtumas. Nuo baudžiamosios atsakomybės pensininkės neišgelbėjo ir kraujo tyrimas, kai nustatyta 1,55 promilės alkoholio.
Žilos senatvės sulaukusios moters dabar laukia ne tik teisiamųjų suolas, bet ir vairuotojo pažymėjimo praradimas ilgam laikotarpiui, tūkstantinė bauda ir automobilio konfiskavimas.
Bet guvi pensininkė, regis, nevisiškai suvokia, kas jai gresia, ir labiau rūpinasi, kaip jai į savo mašiną prisipilti benzino ir nuvažiuoti į Klaipėdą tvarkytis reikalų.
– Kiek metų vairuojate automobilį? – „Lietuvos rytas“ paklausė bėdų prisidariusios A.Zubernienės.
– Nuo 1982 metų. Tuo metu man jau buvo 45-eri. Dirbau Klaipėdos autobusų parko tiekimo skyriuje, rūpinausi metalo tiekimu iš visos Sovietų Sąjungos.
Išmokti vairuoti panorau iš pavydo, nes mano darbovietėje savo automobiliais važinėjo tokios plerzos, kad siutas ėmė.
Tuo metu mašinos mums labai reikėjo – tada buvau antrą kartą ištekėjusi už statybininko, su kuriuo Vaiteliuose gavome kolektyvinio sodo sklypą. Nuo Klaipėdos iki jo buvo daugiau negu 20 kilometrų.
– O jūsų vyras nemokėjo vairuoti?
– Važiuoti jis mokėjo, nes ilgą laiką vienoje įmonėje dirbo automobiliniu krautuvu, tačiau teisių neturėjo.
– Kodėl tuomet nusprendėte, kad ne jis mokysis vairuoti?
– Jis negalėjo – buvo mėgėjas išgerti. O aš vairuoti labai norėjau. Iš darbovietės gavau paskyrą automobiliui ir iš Vilniaus parvairavau naują zaporožietį.
Grįždama namo jau Klaipėdoje su stulpu prasilenkiau per plauką. Drauge važiavęs mano vyras sėdėjo išbalęs ir kvapą gaudė.
– Kaip jums vėliau sekėsi vairuoti?
– Gerai. Iki šiol nė vienos avarijos nebuvau patyrusi, nors mėgstu greitai važinėti.
Dėl to po metų zaporožietį pardavėme, nes važiuodamas juo velkiesi visiems iš paskos. Pirkome septintosios laidos „Žigulius“.
– Tai kokiu greičiu jūs važinėjote?
– Aš ir dabar mėgstu greitai važiuoti. Jei kelias tuščias, paspaudžiu iki 120–130 kilometrų per valandą.
– Ar daug laiko praleidžiate prie vairo?
– Kol gyvenome Klaipėdoje, dažniausiai važinėdavome į sodą.
Bet kai prekiavau turguje moteriškais drabužiais, jų važiuodavau parsivežti į Lenkiją. Vakare išvykdavau iš Klaipėdos, o 10 valandą ryto jau būdavau Varšuvoje. Ir taip važinėjau kelerius metus.
Dabar važinėjau rečiau: dažniausiai į Gargždus pas gydytojus, nusipirkti vaistų, maisto produktų. Toli nebepavažinėsi – benzinas brangus, o mano pensija – tik 200 eurų.
– Viena gyvenate?
– Vyrą palaidojau prieš ketverius metus.
Su juo bendrų vaikų nesugyvenome, o duktė iš pirmos santuokos su šeima gyvena Vokietijoje.
– Kaip jūs viena tokį ūkį prižiūrite – namas didelis, du šiltnamiai, sodas, daržai?
– Viską viena apeinu. Viename šiltnamyje agurkus, kitame – pomidorus auginu. Tik pastaruoju metu prastėjanti sveikata daug darbuotis nebeleidžia, gerai, kad padeda kaimynas.
Negaliu darbuotis pasilenkusi, nes taip ilgai būdama galiu prarasti sąmonę. Yra taip buvę namuose besitvarkant.
Daktarai nustatė, kad kalkėja smulkiosios galvos kraujagyslės.
Netrukus mane turi į ligoninę guldyti.
Kai kas pataria išgerti degtinės – esą padėtų.
– Jūs po avarijos policininkams sakėte, kad jums geriau sekasi vairuoti, kai esate išgėrusi. Ar tikrai?
– Taip, tuomet man tarsi šviesiau akyse pasidaro.
– Tai jūs prie vairo sėdate tik išgėrusi?
– Ne visada. Priklauso nuo to, kokia tą dieną savijauta.
– Papasakokite, kaip įvyko ta nelemta avarija Gargžduose.
– Tikrai nelemta. Aš tiek metų vairuoju, o nebuvau padariusi nė vienos avarijos. Koks velnias man atnešė tą diedą.
Į Gargždus važiavau nusipirkti mineralinio, nes buvo karšta ir labai troškino.
Pasistačiau automobilį ir ėjau į parduotuvę.
Tada iš jos išėjo mano pažįstama Irena. Ji turėjo alaus. Sako, tu vietoj mineralinio išgerk alaus, bent troškulį numalšinsi – kas iš to mineralinio.
Aš iš to bambalio ir nugėriau kelis gerus gurkšnius. Po to taip ir nebeužėjusi į parduotuvę sėdau į mašiną važiuoti namo. Prieš tai apsižiūrėjau – nieko už manęs nebuvo.
Tik pajudėjau atgal, jaučiu – bac. Net krūptelėjau – kas čia dabar? Dar kartą galinę pavarą įjungiau. Dar kartą – bac.
Tuomet išlipau. Žiūriu, tokiam diedui mašinai žibintą išdaužiau. Iš kur jis atsirado, taip ir nesupratau.
Mano mašinai kaip ir nieko, tik buferis kiek suskilo.
Aš tam vyrui sakau – surašome deklaraciją ir skirstomės. Net siūliau jam nupirkti tą žibintą ir įstatyti. Būtume be jokių deklaracijų apsiėję.
Jis jau buvo besutinkąs, tačiau su juo buvusi moteris kad pradės rėkti: „Kvieskim policiją, kvieskim policiją!“
Aš susijaudinau, susinervinau, rankos pradėjo drebėti.
O ta moteris vėl klykia: „Ji girta!“ Sakau: tu pati girta, ko čia keli isteriją?
Ji rėkė ant visos aikštelės. Žmonės pradėjo būriuotis, žiūri, kas čia nutiko. Ir tuoj pat policija privažiavo.
Duoda man pūsti – 1,81 promilės. Iš kur? Aš tiktai alaus kelis gurkšnius buvau nugėrusi. Nesąmonė.
Tas jų matuoklis, matyt, buvo persisunkęs alkoholio nuo kito žmogaus. Sakau, važiuojame į ligoninę. O ten man nustatė tik 0,5 promilės. Tai va.
– Palaukit, palaukit. Bet jums įteiktuose dokumentuose aiškiai rašoma, kad ligoninėje nustatyta 1,64 promilės, o ištyrus kraują – 1,55 promilės.
– Ne 0,5? Sakote, 1,5? Na, nežinau, nežinau. Iš kur jau ten. Ar iš tų kelių gurkšnių?
– O gal jūs prieš išvažiuodama į Gargždus namuose dar ko nors gėrėte?
– Tiesą sakant, prieš važiuodama trupučiuką truktelėjau alaus. Gal nepilną stiklinikę.
– O gal ne vieną? Ir ne alaus?
– Ne, ne. Vieną alaus. Sugrįžusi namo dar toje stiklinėje radau ant dugno.
– O kas tądien buvo vėliau?
– Iš ligoninės mane nuvežė policiją ir nakčiai uždarė į kamerą. Aš tiems policininkams ir sakau: „Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Rusijoje buvau, o kameroje dar neteko.“
Šypsosi jie. Geri tie policininkai, pasišnekėjau su jais. Žodžiu, buvo tokia linksma atmosfera.
– Kaip naktį praleidote kameroje?
– Nemiegojau. Visą naktį verkiau ir meldžiausi.
Kitą dieną mane nuvežė prie aikštelės ir grąžino mašiną. Taip ir grįžau namo po paros į parduotuvę mineralinio išvažiavusi.
– Kaip jūs grįžote? Ar vairuotojo pažymėjimo nebuvo atėmę?
– Man pasakė, kad anksčiau ar vėliau teises atims.
Susinervinau ir nuvažiavusi į policiją pati tas teises padėjau ant stalo, nors galėjau dar važinėti iki rugsėjo 13 dienos.
– Tačiau štai čia jūsų dokumentuose parašyta, kad rugpjūčio 13 dieną jums paskirta kardomoji priemonė – paimti vairuotojo pažymėjimą.
Tai jums teisės jau prieš mėnesį buvo paimtos. Kaip jūs tuomet vairuojate mašiną?
– Kaip paimtos? Pati jiems tas teises atidaviau. O jie išvažiuojant iš policijos kiemo dar mane sustabdė.
Tas pats policininkas pasitaikė, kuris tada į avariją buvo atvažiavęs.
Sako, duok teises. Sakau, neturiu, pas jus palikau. Jis man protokolą ir surašė.
– Čia parašyta, kad rugsėjo 7 dieną už vairavimą be teisių jums iki rugsėjo 21 dienos pasiūlyta susimokėti pusę minimalios baudos – 150 eurų. Kaip jūs tą dieną sugrįžote namo?
– Pati parvažiavau. Policija tik parlydėjo iš paskos. Prie namų aš jiems sakau, viskas, galite važiuoti. O jie dar palaukė, kol aš į kiemą įsukau.
– Tai nuo to karto jūs nevažinėjate?
– Kur man reikės, ten aš važiuosiu. Juk ant šluotos nenuskrisi. Autobusas iš sodų važiuoja tik du kartus per dieną – anksti rytą ir vakare.
O man ir pas daktarus reikia, į vaistinę, maisto. Aš į Klaipėdą turiu nuvežti kvitą, kad sumokėjau už dantų protezus. O benzino turiu tik iki Gargždų.
Vadinasi, reikia nuvažiuoti iki Gargždų. Įsipilsiu už kokius 20 eurų ir į Klaipėdą pas dantistę važiuosiu. O ir iki ligoninės Klaipėdoje vėl reikės nusigauti.
– Ar nebijote, kad jus vėl policija sustabdys ir jau didesnę baudą skirs?
– O ką padarysi. Čia rizika – ne muzika. Sėdi į automobilį ir rizikuoji.
– Ką darysite, jei jūsų bylą išnagrinėjęs teismas skirs didelę baudą? Gali siekti ir daugiau nei 2 tūkstančius eurų?
– Iš pensijos tegul atskaičiuoja, kol aš gyva.
– Bet jūs turite turto. Antstoliai gali jį parduoti ir liksite be namų.
– Aš čia dar soduose turiu vieną sklypelį su daržu. Jį parduosiu ir gal užteks. Svarbu, kad vairuotojo pažymėjimą man sugrąžintų. Be reikalo aš taip paskubėjau jį atiduoti.
1,81 - tiek promilių į alkoholio matuoklį pripūtė A.Zubernienė. Tai vidutinis girtumo laipsnis.
