Darbai vyks vasarą, kai šis kelias nuolat būna perpildytas.
Poilsiautojams, į darbą važinėjantiems vietos gyventojams ir visiems kitiems teks taikytis su neišvengiamomis spūstimis aplinkkeliuose, įveikiant 7 kilometrais ilgesnį atstumą.
Sąlygas diktuojas užsakovas
Be to, niekas negali guldyti galvos, kad remontas neužsitęs, nes Lietuvoje tai jau įprasta.
Antai įvažiavimas į Palangą turėjo būti sutvarkytas dar baigiantis pernykščiam rugsėjui, bet teko triūsti iki pat gruodžio.
Nejaugi Lietuvos kelininkai tokių lėtų apsukų, kad poros kilometrų negalėtų nutiesti per mėnesį ar kitą?
Ar tikrai neįmanoma dirbti bent dviem pamainomis ir šeštadienį, jau nekalbant apie naktinį darbą, kuris įprastas Vakarų Europos valstybėse?
Nieko panašaus, nes viską diktuoja užsakovai. Šiuo atveju – Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD).
Ją prižiūrinčios Susisiekimo ministerijos vadovas R.Masiulis pernai skalambijo apie brokdarius kelininkus, kurie plonina asfaltą ir tiesiog semia neva neteisėtai uždirbtus pinigus.
Bet tik puse lūpų užsiminta apie tai, jog dar projektavimo metu užsakovai stengėsi taupyti ir surašė tokias sąlygas, kad rangovams kitaip dirbti buvo neįmanoma.
Kitaip tariant, ko buvo prašoma, tas ir padaryta. Tokiu atveju didelė dalis kaltės dėl broko turėtų tekti valstybės institucijoms.
Spūsčių kainos neskaičiuoja
Tačiau taupymo vajus tęsiasi toliau. Milijardą milijonui pažadėjusi valdžia stengiasi atsigriebti kitose srityse, o keliai – ne išimtis.
LAKD vadinamojo Molėtų plento vos daugiau nei 3 kilometrų atkarpai išleis beveik 16,5 mln. eurų.
Jei kelininkai dirbtų sparčiau, jiems tektų mokėti už viršvalandžius, daugiau įkainotas ir darbas sutemus.
Įrašius tokius reikalavimus į konkurso sąlygas darbų sąmata, žinoma, būtų gerokai didesnė. Vadinasi, LAKD elgiasi itin apdairiai?
Nieko panašaus, jei pažvelgtume vien į spūsčių kainą. Dar prieš trejus metus ekonomistas N.Mačiulis paskelbė įdomią statistiką – eismo grūstyse sostinės gyventojai per metus praleidžia 24 milijonus valandų.
Pridėjus Kauną bei Klaipėdą ir padauginus iš pridėtinės vertės, kurią per tą laiką galėtų sukurti kelyje ar gatvėje įkalintas žmogus, tai per metus galėtų siekti net 2,2 procento šalies bendrojo vidaus produkto.
Pagal pernykštę statistiką, tai būtų beveik milijardas eurų.
Skiriant tokią papildomą sumą keliams ir gatvėms vos per keletą metų būtų galima turėti idealias eismo sąlygas.
Deja, valdžios kabinetuose niekam nešauna į galvą, kad visur laiku spėjantys žmonės gali rimtai pakelti šalies ūkį.
Galima tik teoriškai apskaičiuoti, kiek darbo valandų šiemet bus palaidota Molėtų plente, kiek be reikalo bus sudeginta degalų (tiesa, šiuo atveju valdžiai džiaugsmas – nors oras bus teršiamas, į biudžetą kapsės akcizo mokestis). Šios išlaidos tikriausiai kelis kartus viršys pačių darbų sąmatą.
O ką jau kalbėti apie vairuotojų nervus – jų pinigais neįvertinsi.
Kelių būklė prastėja
Kad ir kaip girtųsi LAKD, kelių būklė kasmet prastėja – tai pastebėjo ir draudikai, kuriems tenka daugiau mokėti už sugadintus automobilius.
Šalyje per metus atnaujinama penktadalis kelių, kuriuos iš tiesų reikia tvarkyti. Sunku įsivaizduoti, per kiek laiko visus juos būtų įmanoma suremontuoti, jei užsakovė – valstybė – niekur neskuba.
Mažų mažiausiai keistai elgiasi ne tik LAKD, bet ir savivaldybės.
Antai Kaune ilgai strigo Laisvės alėjos rekonstrukcija, o tuo metu sostinėje daug trumpesnės Vilniaus gatvės remontas buvo virtęs pajuokų objektu, kai statybininkai kone metus tyčiojosi iš purve braidančių ar dulkėmis kvėpuojančių praeivių, iš pradžių kreivai sudėdami, o po to iš naujo klodami grindinį.
Vilnius pagaliau išsirinko naujo pėsčiųjų tilto per Nerį projektą. Vizualizacijose šis statinys tikrai gražus, greičiausiai papuoš miestą ir tuomet, kai iškils.
Tačiau geriausiu atveju tai nutiks po ketverių metų. Tiek laiko savivaldybė numatė statyti objektą, kurio kaina turėtų siekti vos iki 5 mln. eurų.
Tiltų ekspertas A.Steponavičius stebėjosi: „Turėtų būti paaiškinta, kodėl taip ilgai. Tiltui pastatyti dveji metai – per akis.“
Nėra ko specialistams kraipyti galvos, nes čia – Lietuva. Užsakymo negavusieji greičiausiai kreipsis į teismą, gali paaiškėti, kad buvo netinkamai atliktos procedūros, kaip jau yra ne sykį nutikę. Tokiu atveju dar ir tų ketverių metų gali neužtekti.
Tiesa, Baltosios rožės pėsčiųjų tiltas per daug platesnį Nemuną Alytuje iškilo per trejus metus, nors jis – ilgesnis nei numatomas vilniškis, o ir statyba buvo daug sudėtingesnė.
Ką jau kalbėti apie italus, kuriuos daugiau kaip prieš pusmetį ištiko tragedija, kai sugriuvo milžiniškas Morandi tiltas Genujoje ir žuvo 43 žmonės.
Ten skubiai buvo pasitelktas žymus architektas R.Piano, ir jis jau suprojektavo naują statinį, o jo statyba netrukus bus pradėta.
Genujos valdžia pažadėjo, kad eismui tiltas bus atvertas kitų metų balandį. Italai 202 mln. eurų vertės tiltą sugeba pastatyti per metus, o pas mus 5 mln. kainuojančiam reikia ketverių.
Ką čia jau gali bepridurti...
