Priežastis paprasta – už apdaužytas ir nuardytas mašinas prašoma tiek pat, kiek už geras, o permokėti lietuviai nenori.
„Konfiskuota transporto priemonė – tai magiški žodžiai.
Visi galvoja, kad tai yra labai gera mašina už nedidelę kainą, tačiau realybė kiek kitokia“, – pastebėjo šalia Vilniaus įsikūrusios konfiskuotų transporto priemonių aikštelės „Sauda“ vadovas Saulius Kundrotas.
Nebetelpa aikštelėje
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), su kuria sutartį sudariusi S. Kundroto įmonė, galvoja kitaip – nustatant automobilio vertę orientuojamasi būtent į vidutinę rinkos kainą.
Tačiau dauguma čia patenkančių automobilių nė nepanašūs į vidutinės būklės. Kadangi dauguma mašinų arba apdaužytos, arba apardytos, aikštelėje apsilankę potencialūs pirkėjai neužsibūna – apžiūri kainas, apsisuka ir išeina.
S. Kundrotas pasakojo, kad anksčiau per mėnesį pavykdavo parduoti apie 60 automobilių, o pastaruoju metu – retai kada daugiau negu 10.
Smarkiai smukus pardavimams transporto priemonės pradėjo kauptis aikštelėje, todėl įmonei teko pasirūpinti papildomu plotu.
Prireikė dar vienos pusės hektaro ploto aikštelės, kuri šiuo metu taip pat jau visa užstatyta. S. Kundrotas sakė, kad susikaupė apie 200 automobilių, kurių niekas nė neketina pirkti.
Pašnekovo teigimu, situacija visiškai apsivertė po to, kai praėjusių metų gruodį VMI pakeitė konfiskuotų automobilių vertės nustatymo taisykles.
Nors kai kas konfiskuotų automobilių aikšteles laiko aukso kasyklomis, anot įmonės vadovo, taip nėra.
Tai suteikdavo galimybes nagingiems žmonėms už mažesnę nei rinkos kainą įsigyti mašinas, kurioms reikėjo remonto.
Kaina – kaip tvarkingų
S. Kundrotas sakė, kad anksčiau nustatoma konfiskuoto automobilio vertė buvo šiek tiek mažesnė už minimalią rinkos kainą. Bet nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio viskas pasikeitė.
„Visas mašinas, įskaitant sudaužytas, atvežtas be raktų, su išpjaustytomis kontrabandininkų slėptuvėmis, pradėjo įkainoti pagal rinkos kainą.
Kodėl žmogus turėtų tokiomis sąlygomis pirkti automobilį su defektais, jeigu už tą pačią sumą gali įsigyti tvarkingą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Jis atskleidė, kad buvo atvejų, kai žmonės norėjo grąžinti pirktas transporto priemones.
Tačiau to padaryti neįmanoma, nes pagal galiojančius įstatymus konfiskuotiems automobiliams garantija negalioja.
Anot jo, sutartyje įrašyta, kad automobilius parduodanti įmonė gali dalyvauti juos įkainojant.
Visgi tai visiškai neįpareigoja mokesčių inspekcijos, todėl prekybininkai paliekami nuošalyje.
Kainų mažinti neprivalo
S. Kundrotas atkreipė dėmesį į stipriai daužtus automobilius, kuriuos remontuoti jau finansiškai netikslinga, o jų vieta – laužyne. VMI šias mašinas siūlo už vidutinę rinkos kainą.
Sutartyje nurodoma, kad įmonė kiekvieną mėnesį gali rašyti prašymus dėl automobilių perkainavimo.
Taip ir daro, tačiau jei pareiškia priekaištus dėl nepakeistų kainų VMI parodo kitą sutarties punktą. Jame įrašyta, kad inspekcija gali iš naujo įkainoti transporto priemones, tačiau to daryti neprivalo.
VMI taip pat yra sudariusi sutartis su vertintojų kompanija, kuri įvertina turtą, kuris atitenka inspekcijai.
Visgi taupant lėšas automobilius įprastai vertina pačios valstybės institucijos darbuotojai.
„Vertintojus pasitelkia tik tais atvejais, kai konfiskuoja brangesnius automobilius. Mašinas, kurių kaina siekia tūkstantį eurų jie įkainoja patys“, – aiškino pašnekovas.
Anot S. Kundroto, tik maždaug 5 proc. konfiskuotų automobilių vertę nustato profesionalūs specialistai, visų kitų kainą inspekcijos atstovai įrašo pagal tai, kas parduodama rinkoje.
Niekas už tai neatsako
VMI dėl konfiskuotų automobilių sudaro tris skirtingas sutartis: su vertintojais, su saugojimo aikštele, kol nustatoma mašinos vertė ir su pardavėjais.
„Dėl to susidaro tokia situacija, kad automobiliai įvertinami nerealiomis kainomis, perkainavimas gali nusitęsti ir pusę metų, todėl mes turėdami sutartį dėl pardavimo realiai užsiimame saugojimu“, – piktinosi pašnekovas.
S. Kundrotas labiausiai nepatenkintas, kad VMI nėra atsakinga už neparduotus automobilius.
Įmonės vadovas sakė, kad po to, kai šiuo klausimu pradėjo domėtis žiniasklaida, VMI pradėjo kalbėti apie permainas.
„Į mus jau atkreipė dėmesį, taigi galima tikėtis, kad artimiausiu metu situacija iš tiesų pasikeis. Kaip viskas bus iš tiesų – pamatysime ateityje“, – apibendrino S. Kundrotas.
Kad prekybininkų nuogąstavimai – ne iš piršto laužti patvirtina ir VMI pateikiama statistika.
2018 metų kovą aikštelėse stovėjo neparduotos 489 transporto priemonės, o šių metų tą patį mėnesį – net 658.
Metodika – šventas reikalas
VMI nepriemokų administravimo departamento direktorė Irina Gavrilova paaiškino, kad valstybei perduotų ir konfiskuotų automobilių administravimo tvarką reglamentuoja 2014 metais patvirtinta metodika.
Anot pašnekovės, 2018 metų liepą ji iš dalies buvo papildyta. Papildymų esmė – nustatyta į apskaitą perimtinų transporto priemonių įvertinimo tvarka ir nukainojimo kriterijai.
I. Gavrilova sakė, kad vertė nustatoma transporto priemonės perėmimo į apskaitą metu.
„Ją nustato VMI atstovai pagal metodikoje nurodytus kriterijus.
Tačiau, jei transporto priemonės kaina galėtų būti 5000 eurų ar didesnė, taip pat, jei perduodamos krovininės transporto priemonės, žemės ūkio technika, kreipiamasi į nepriklausomus turto vertintojus“, – dėstė ji.
Plačiau apie tai, kaip vyksta konfiskuotos transporto priemonės vertės nustatymas, VMI atstovė nekomentavo.
