– Giedriau, per karantiną ne vienam teko išeiti į prastovas, pristabdyti ar visai uždaryti verslą. Bet jūs esate aktyvus ir matomas televizijos ekranuose. Žinoma, visai kita situacija teatre, kur jau senokai nesibūrė žmonės norėdami pamatyti vieną ar kitą spektaklį.
– Darbo televizijoje neatsisakiau, nors anksčiau atmesdavau vieną kitą pasiūlymą. Bet dabar reikia iš ko nors gyventi. Teatre repetuotos keturios premjeros, o viskas padėta į stalčių. Čia kaip sekse – kas nors tave vis sutrukdo ir iki galo nepasieki tikslo. Repetuoji, repetuoji, o tos premjeros vis nėra, nėra žiūrovų.
Pernai kalbėjo, kad gal pradėsime rodyti spektaklius balandžio pabaigoje, vėliau – gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.
Dar vėliau kalbėta apie rugsėjo–spalio mėnesius, o galiausiai kolegos sako: ai, tiek to, kada bus, tada bus. Todėl kai manęs kas nors paklausia, kada bus spektaklis, atsakau: klausykitės Igorio Kofo dainos „Kažkada“. Ji dabar atsako į visus klausimus.
– Kaip ir kur randate įkvėpimo ir pozityvių minčių šiuo laikmečiu?
– Šioje situacijoje yra ir pliusų, tik reikia juos pamatyti. Mes visi buvome pripratę viską valdyti, o dabar suvokėme, kad čia, Žemėje, esame tik svečiai, o gamta leidžia naudotis jos paslaugomis.
Daugybė žmonių suprato, kad niekur nereikia bėgti. Tie, kurie dirbo penkiuose darbuose ir planavo, kaip ir ką pirks, kokius namus pasistatys, nurimo. Jie dabar kalba: kaip gerai, dabar dirbu mažiau, su šeima gyvenime tiek laiko kartu nebuvau praleidęs.
– Bet nemažai žmonių jau norėtų vėl gyventi aktyviau, planuoti atostogas, nueiti pažiūrėti spektaklio, apsilankyti sporto klube ar atlikti kitus darbus.
– Taip, juk būna, kad užknisa darbas, bet kai turi ilgesnes atostogas, jau norisi grįžti ir į darbovietę.
Visą karantino situaciją palyginčiau su neseniai Sueco kanale įstrigusiu laivu, kuris viską sustabdė, kaip mus karantinas. Mes, maži laiveliai, laukiame, kol tas didžiulis laivas pasitrauks ir nebetrukdys mums vėl plaukti.
O tada vėl viskas prasiverš. Gal iš pradžių bus kiek nejauku grįžti į vėžes, bet įsivažiuosime. Šis karantinas man įdomus ir dramaturgiškai – kadaise mano gyvenime buvo Sąjūdis, pasaulinė krizė, o dabar karantinas. Taigi, dramaturgiškai žiūrėdamas į gyvenimą galėčiau pasakyti, kad visai neblogai parašyta.
– Koks bus pirmas jūsų darbas, kai visi galėsime gyventi laisviau?
– Dabar vyksiu dirbti į Klaipėdos dramos teatrą. Mama gaus skiepą, o aš Klaipėdoje turiu butą, tad galiu nuvykti į uostamiestį ir ją aplankyti. Kalbant apie norus ir svajones, mes su žmona esame namisėdos, bet vieną vakarą sėdžiu ir klausiu jos: „Kada atidarys tas kavines?“ O žmona man sako: „Giedriau, bet mes juk nesilankome kavinėse.“
Ir supratau, kad žmonėms svarbu tiesiog turėti galimybę kur nors nueiti. Svarbu turėti pasirinkimą ir kad jis būtų nuspręstas paties, ką tu nori daryti. Žinoma, įsivaizduoju, jog tie žmonės, kurie užsirašė į sporto klubą ir jo nelankė pirmus tris mėnesius, dabar turi gerą pasiteisinimą sakyti, kad šiuo metu ir negali sportuoti.
Atlaisvėjus sugriežtinimams ypač noriu nueiti į baseiną ir pirtį. Norėčiau nuvykti ir į Paryžių, nors nesu šio miesto gerbėjas, bet aikštėje, kur pilna žmonių, norėčiau išgerti kavos. Vakarais žiūriu filmus, skaitau knygas, kuriose rašoma apie barus, šurmulį. Tada galvoju: baikit, baikit, kas jums leido? Negalima!
– Mėgstate ir keliauti, turite legendinę 1988-ųjų „Volkswagen Caravelle“. Galbūt leisitės į keliones šiuo automobiliu? Kokias vietas mėgstate aplankyti?
– Man labai patinka Birštonas, žinoma, Karklė prie Baltijos jūros – aš ją vadinu savo gimtine, užaugau ant Olando Kepurės. Esu lankęsis Karibuose ir kitur, bet grįžęs į stovyklą „Žilvitis“ suprantu, kad čia geriausia. Čia įbridęs į jūrą žinau, kur guli akmenys, čia yra mano žemė ir niekur kitur nesinori. Karklėje ant jūros kranto yra net kapinaitės.
O turimas automobilis man labai patinka. Nesu automobilių mėgėjas, nežiūriu laidų apie juos, bet šis autobusiukas yra mano projektas, nes jį visą laiką reikia tvarkyti. Dabar nudažiau, tvarkome saloną.
Kartą važiuojant pavarų perjungimo svirtis liko rankoje, tad teko pasinaudoti atsuktuvu. Dabar buvo išlūžęs greičio pedalas, bet jau suvirintas. Labai mėgstu šį automobilį, važiuoju juo negreitai.
Šią mašiną gavau iš draugo, kuris mėgo automobilius, už skolą. Taip ir pradėjau restauruoti, o seni automobiliai kažką turi – žmonės šypsosi juos pamatę. Žmona turi „Mercedes-Benz“, bet man jame nieko įdomaus.
– O ar šypsosi žmona, kai reikia tiek investuoti?
– Kartą su ja važiavome į Estiją ir kažkas nutiko termostatui. Kad nekaistų variklis, į vidų paleidau karštą orą, tad lauke tvyrant 25 laipsnių karščiui nebuvo labai smagu važiuoti. Bet žmonai automobilis labai patinka. Taip, tenka į jį nemažai investuoti, bet jis visą laiką brangsta, tokių mašinų dabar labai mažai.
Į Klaipėdą vykstu ne autostrada, o panemunės keliu. Susiplanuoju sau 8 valandų maršrutą, sustoju išsimaudyti, pavalgyti. Taip ir važiuoju keliukais 90 kilometrų per valandą greičiu. Ir į pajūrį atvažiuoju nepavargęs ir daug ką pamatęs.
Dažnai į uostamiestį važinėju ir traukiniu, nes tuomet turiu daugiau laisvo laiko, be to, tai pigu ir patogu. Jei nori, gali su savimi vežtis ir dviratį.
Vairuodamas automobilį juk negali naudotis telefonu, skaityti.
Aš gyvenu Naujojoje Vilnioje ir į sostinės centrą taip pat važiuoju traukiniu – tuomet man atrodo, kad gyvenu kokiame Niujorke ir štai iš darbo per šešias minutes galiu grįžti traukiniu, o autobusu – per 18 minučių. Automobiliu tenka važiuoti ir pusvalandį, o dar reikia rūpintis, kur jį pastatyti.
– Kaip jums patinka viešasis transportas? Turime ir naujų bei modernių autobusų ir troleibusų, bet dar yra ir tokių, kurie, atrodo, buvo suvirinti prieš pat kelionę.
– Yra ir tokių, bet ką darysi. Prisiminus, kokiais tekdavo važiuoti vaikystėje, dabar viskas pasikeitė, ir vairuotojai tapo kultūringesni, uniformuoti.
Anksčiau autobusuose būdavo tokios dermatinu aptrauktos sėdynės, viduryje įtaisytas besisukantis ratas, kur patikdavo stovėti ir suktis. Bet į viską kuo toliau, tuo mažiau kreipiu dėmesio. Kiti skundžiasi, kad viešajame transporte smirdi, visi tokiais dideliais ponais tapę...
– Važinėdamas viešuoju transportu gali suprasti, kuo gyvena tauta, kas laimės rinkimus, kokios karantino nuotaikos.
– Taip, autobusuose matai pavargusius žmones – yra tas karantininis nuovargis ir jį gali pastebėti. Žinoma, kartais įlipa vienas kitas linksmesnis žmogus. Mes labai daug žmonių nematome, nes visi sėdi automobiliuose.
Yra sakančių, kad Klaipėdos gatvėse nebėra žmonių. Taip, nes visi sėdi automobiliuose. Pasižiūri į spūstį, nutįsusią per visą gatvę, ir suskaičiuoji, kad tose transporto priemonėse yra kokie 200 žmonių.
– Klaipėda neturi troleibusų, tad jums atvykus gyventi į Vilnių važinėjimasis jais turbūt buvo šiokia tokia pramoga?
– Taip. Čia kaip nuvažiavus į Rygą pasivažinėti tramvajumi. Atrodo, mes tiek visko išbandę, skraidome po visą pasaulį, bet važiuoti tramvajumi vis tiek puiku. Man visą laiką buvo keista pamatyti troleibusus kitose šalyse, nes atrodo, kad jie tik Vilniuje yra.
Ir pačios kelionės keičiasi. Štai mano mamai kelionė iš Klaipėdos į Vilnių – vis dar didelė šventė, ji visą naktį prieš kelionę nemiega. Skambina man pasiekusi Kryžkalnį, vėliau – Kauną.
Kai man tekdavo su gastrolėmis traukiniu vykti į Rusiją ar Ukrainą, prasidėdavo tikros gastrolės. Vieni išsitraukdavo vyno, kiti – pavalgyti. Restoranuose skambėdavo dainos ir viskas skendėjo cigarečių dūmuose.
Suprantu, kad viskas pasikeitė ir dabar viskas švaru ir tvarkinga, veikia kondicionieriai. Bet tos kelionės anuomet turėjo žavesio ir savos kultūros.
