– Martynai, jus pažįstantys žino, kad gyvenime turite aistrą ne tik muzikai, bet ir automobiliams. Iš kur ji?
– Vairą tekdavo laikyti nuo ankstyvos vaikystės, nes turėjome sodybą ir miško keliukuose man leisdavo pavairuoti. Tai man buvo didžiausia pramoga. Žinoma, tai būdavo tik sodybos prieigose, jokiu būdu ne viešajame eisme.
Jei vaikystėje kur nors nuvykdavome ir pamatydavau kiemuose stovinčius nenaudojamus ar ardomus automobilius, nedelsdamas prašydavau leisti prie jų pabūti. Kol šeima svečiuose leisdavo laiką ir gerdavo kavą, aš sėdėdavau tuose automobiliuose.
Tai būdavo mano fantazijų pasaulis – prie vairo įsivaizduodavau, kad vairuoju, susigalvodavau įvairiausių situacijų. Tokių akimirkų buvo labai daug ir tai, žinoma, turi įtakos dabartiniam mano potraukiui prie automobilių.
Eismo dalyviu tapau vos sulaukęs aštuoniolikos, išlaikęs egzaminus Šiauliuose. Tai buvo mano svajonė ir aistra greičiau turėti vairuotojo pažymėjimą ir savo automobilį.
Tiesa, iš pradžių neturėjau savojo, nes išvykau studijuoti į Londoną, o grįžęs į Lietuvą vairuodavau tetos automobilį „Seat Toledo“.
– Kada įsigijote pirmąjį savo automobilį? Ar teko vairuoti Jungtinėje Karalystėje?
– Labai norėjau turėti ten automobilį. Kai įsigijau pirmąjį 1998 metų gamybos „Volkswagen Passat“, tuomet automobilis dar nebuvo labai senas, nes ėjo 2010-ieji. Nors šiuo automobiliu iš pradžių važinėjau tik Lietuvoje, galiausiai vieną dieną nusprendžiau juo vykti į Jungtinę Karalystę.
Nutiko taip, kad važiuojant Prancūzijoje, jau prie Lamanšo, sugedo generatorius ir automobilis po truputėlį geso, pypsėjo signalizacija, kurios nebuvo įmanoma išjungti. Galiausiai nebešvietė lempos, nebeveikė valytuvai.
Automobiliu dar šiek tiek pavažiavau magistralės kelkraščiu, kol pamačiau stovintį policijos furgoną ir pareigūnus. Supratau, kad jei mėginsiu juos aplenkti, atrodysiu keistai ir jie tikrai mane sustabdys.
Todėl pats sustojau už jų ir išlipęs paaiškinau, kad turiu problemų dėl automobilio, paprašiau pagalbos.
Paaiškėjo, kad atsiradau visai netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, nes pareigūnai laukuose vykdė kažkokią rimtą operaciją, sulaikė daugybę žmonių. Stebėjau, kaip juos parvedė iš laukų. Galiausiai man iškvietė pagalbą, ir automobilis buvo nutemptas.
Taigi sugaišau parą. Kadangi automobilis nebuvo naujas ir autoservisas Prancūzijoje neturėjo reikiamos detalės, buvo pakeistas akumuliatorius ir taip nuvykau iki Londono.
Tas įvykis sukėlė tikrai daug streso, nes iki tol nebuvo tekę pačiam vairuoti Anglijoje, ir dar vos pasivelkančios transporto priemonės.
Galiausiai po poros savaičių jau turėjau sutvarkytą automobilį ir juo dar gerą pusmetį važinėjau Londone.
Man mašina buvo labai naudinga, nors, žinoma, dideliame mieste vairuoti daugiau vargo nei malonumo.
– Gyvenate Vilniaus senamiestyje, tad galite palyginti eismą ir spūstis čia ir Londone.
– Be abejo. Kai Vilniuje skundžiamės spūstimis, bent jau aplinkinius bandau guosti, jog tai – ne spūstys, nes automobiliai visuomet juda ir nėra taip, kad visi sustotume ir stovėtume.
Vilniaus eisme nematau daug problemų, bet su Londonu būtų sunku palyginti, mat ten daugiau žmonių, didesnis plotas, daugiau įvykių ir nelaimingų atsitikimų, remonto darbų, dėl to ir kyla tikrosios spūstys.
– O kaip dėl kilpinio eismo, ar jis jums nesukelia problemų grįžtant namo ar išvykstant?
– Nauja eismo tvarka Vilniaus senamiestyje mane labai nervina. Suprantu, kad Senamiestį norima padaryti švaresnį ir iškraustyti automobilius, bet ir vėl pamirštami gyventojai.
Man nesunku sukti tuos ratus, bet kai supranti, kad galėtum važiuoti tiesiai, bet neleidžiama, nėra smagu. Prisipažinsiu, kad yra pora vietų, kur tenka važiuoti nusižengiant taisyklėms.
– Ar esate patekęs į eismo įvykį?
– Kartą tiesiog užsižiopsojau ir trinktelėjau į kitą mašiną.
Degė žalia šviesoforo sekcija, maniau, kad kita mašina juda, bet ji staiga sustojo ir aš nespėjau sustabdyti. Bet turėjau tik vieną tokį atvejį.
– Didmiesčių centruose kyla problemų ir dėl automobilių statymo. Kadaise esate turėjęs ir keturis automobilius. Kiek jų turite dabar ir kaip sekasi jiems visiems rasti vietos?
– Nors smagu turėti kelis automobilius, tai yra savotiška našta – reikia ieškoti, kur juos pastatyti, kaip juos išlaikyti, remontuoti. Kaip tik šiomis savaitėmis nemažai užsiimu remontu, tad svarstau, kad gal užtektų ir vienos mašinos. Automobilius laikau gatvėje ir kieme, nes neturiu vietos požeminėje aikštelėje. Norėtųsi turėti ir garažą, gal kada nors jį įsigysiu.
Kalbant apskritai apie daiktus, kuo toliau, tuo mažiau jų noriu turėti, nes jie ir apkrauna sąmonę, ir jais reikia rūpintis. Čia kalbu ir apie mažiausius daiktus, ir apie automobilius.
O tarp automobilių daiktai išsibarsto, lakstyk ir ieškok – tai tikrai nesuteikia daug patogumo. Kai turėjau daugiau automobilių, jie stovėjo skirtingose vietose, buvo administruojami ne tik mano, bet ir žmonių, su kuriais dirbu, rengiu koncertus.
Kadaise turėjau keturis automobilius, tarp jų – ir „Audi A6“, ir 5 serijos BMW, ir „Mercedes-Benz“, taip pat elektrinį motorolerį. Su pastaruoju patogu Senamiestyje, bet pavažinėjau gal porą kartų ir dabar jis stovi sandėliuke. Šiuo metu turiu du automobilius: 7 serijos BMW ir „Range Rover“.
– Ar jus domintų retro automobiliai?
– Geras klausimas. Nuo vaikystės labai žavėjo senoviniai automobiliai ir iki šiol žavi, tikiuosi, kad kada nors galiausiai praeis pandemija, prasidės darbai, koncertai ir bus galima užsidirbti ne tiktai pragyvenimui, bet ir kokiam nors pirkiniui.
Ypač norėčiau kokio nors kabrioleto, kuriuo vasarą galėčiau pakeliauti. Galbūt kokio „Mercedes-Benz“ ar „Jaguar“. Tokie automobiliai mane domina.
– Ar dalijatės turimais automobiliais su antrąja puse?
– Leidžiu jai naudotis tam tikromis progomis. Man tikrai nebūna gaila, bet nėra tokios reikmės. Mano antroji pusė turi savo automobilį, jis, beje, irgi BMW, taigi mes – BMW šeimyna.
– Kokiais kriterijais remdamasis renkatės automobilius? Matyt, dėl muzikos instrumentų, sceninių drabužių jums reikia talpesnės transporto priemonės?
– Man pirmiausia rūpi estetika, renkuosi pagal tai, kaip automobilis patinka iš dizaino pusės. Aišku, tai nėra pats stipriausias argumentas, bet visi mes skirtingi.
Be abejo, svarbios ir techninės savybės, tarkime, šiuo atveju mano turimas BMW man labai tinkamas, juo patogu važiuoti į koncertus.
Šalia būna padėtas muzikos instrumentas, pakanka vietos įrangai, priemonėms, kitiems daiktams.
Tuo metu „Range Rover“ įsigijau grįžęs iš Niujorko. Prieš tai turėjau 5 serijos BMW, bet jį pardaviau. Grįžęs iš kelionės, jau prasidėjus pandemijai, supratau, kad neturiu automobilio, ieškojau įdomaus, bet pigesnio.
Pavyko tokį variantą surasti. Tai nėra naujausias „Range Rover“, bet dėl to labai džiaugiuosi, nes galiu drąsiai važiuoti į miškus, pasivažinėti bekele. Tai man naujas atradimas.
– Įsigydamas britų „Range Rover“ gal taip atidavėte duoklę Jungtinei Karalystei, kurioje baigėte mokslus ir gyvenote?
– Taip, ko gero, tai susiję, bet tai nebuvo pagrindinis motyvas perkant šį automobilį.
– Koks automobilis tinkamas jūsų temperamentui?
– Galvoju apie tuos, kurie mane pastebi eisme, nes BMW vis dėlto turi savąjį įvaizdį ir būtent todėl net perdėtai visur rodau posūkius, stengiuosi visus praleisti, nors tai ne visada pavyksta.
Prieš keletą savaičių aš susibariau su kaimynais, jie papriekaištavo: „Kaip gali visur mėtyti savo BMW?“
Tuomet jų paklausiau, ar tai rodo mano būdą? Juk tik vieną kartą palikau automobilį nelabai patogioje vietoje, mat nebuvo kur statyti. Padaryk nors menkiausią klaidą – gausi per ausį moraline prasme. Taigi su tuo stengiuosi dorotis pavyzdingai vairuodamas.
– Esate užaugęs Šiauliuose. Kiek šio miesto kultūra suformavo jūsų požiūrį į automobilius ir vairavimą?
– Labai gera įžvalga. Mano geras draugas sakė: „Aš tavęs dar niekada tokio nemačiau! Kas tau yra? Tu toks šiaulietis!“ Ko gero, kalbant apie mano aistrą automobiliams ir vairavimą galima pajusti šiauliečio prieskonį, nors niekada nebuvau tipiškas rajono vaikinas, bet, matyt, tam tikrų užuominų likę.
– Kiek jums svarbi tvarka automobilyje?
– Labai svarbi. Netvarkingoje aplinkoje negaliu dirbti. Kol nesusitvarkau, nepradedu darbo, nesvarbu, ar tai būtų elektroninių laiškų rašymas, ar koncertų organizavimas, ar grojimas. Ypač grojimui reikia švaros, tylos, tuštumos.
Automobilyje labai mėgstu tvarką, bet su metais mažėja ambicija ją palaikyti. Galbūt į daug ką mokaisi reaguoti subtiliau, net ir į žvyrelį, smėliuką kilimėliuose.
Kažkurią dieną pavasario pradžioje pažiūrėjau į tvarką automobilyje ir pasišlykštėjau savimi, nes po sėdyne buvo krūva žemių. Tada nuvažiavau į plovyklą ir išsivaliau automobilį.
Ironiška, nes turiu abonementą ir galėčiau plauti ir prižiūrėti kasdien.
Tai dabar ir darau – plaunu kiekvieną dieną, o siurbiu kas antrą. Bet žiemą buvo visiška netvarka.
– Ar mėgstate važiuoti tyloje, o gal jūsų automobilyje visuomet skamba muzika?
– Retai važiuoju tyloje, kartais jos reikia, bet klausausi labai įvairių dalykų. Labai mėgstu klausytis radijo stočių, tai vienintelis momentas, kai galiu tai padaryti. Pagal nuotaiką klausausi ir muzikos – nuo klasikos iki repo, kurį itin mėgstu.
Važiuoja BMW, garsiai skamba muzika – vėlgi žmonės turbūt mano, kad vairuoja koks nors išpuikėlis.
Bet man tikrai labai patinka repas ir kartais mėgstu jo paklausyti garsiau.
– Automobilyje labai gera akustika, tad gal ir parepetuojate jame prieš koncertus?
– Taip, yra jau tekę šiek tiek pagroti. Kadangi man reikia tam tikro sėdėjimo aukščio ir kampo, tas grojimas būna simbolinis. Aišku, prireikus galėčiau pagroti ir visą koncertą, bet būtų labai nepatogu.
