Iki šiol tai buvo didžiausia R.Arbušio kelionė. Pagaliau šiemet jis nusipirko jachtą sau, kainavusią apie 50 tūkst. eurų. Buriuotojas sako, kad sau tinkamo laivo ieškojo 5 metus, pirko jo nematęs gyvai, nepačiupinėjęs, o pirkimo procesas truko ištisus metus.
„Turėti savo laivą – sena mano svajonė. Labai džiaugiuosi, kad mano šeima ją priėmė ir mes kartu ją įgyvendiname“, – „Savaitės ekspresui“ sakė R.Arbušis. Plukdydamas savo jachtą namo, jis įveikė daugiau kaip 4 tūkstančius jūrmylių. Nuo išvykimo pasiimti laivo iki grįžimo namo praėjo trys mėnesiai ir viena diena.
„Jeigu lygintume įsėdimą į naują automobilį ir į jachtą, automobilis būtų dviratis, o jachta – kosminis laivas“, – sako jis. Beje, vienas žmogus, kurį laiką kartu plaukęs su R.Arbušiu, pareiškė: „Ačiū, dabar žinau, kad savo jachtos nenoriu, nebent mažytės.“
Verslui netinkamas laivas
R.Arbušis yra buvęs ne vienos jachtos šeimininku. Daugiau kaip prieš 20 metų Kaune jis priklausė „Achemos“ jachtklubui ir prižiūrėjo jachtą, dirbdamas kompanijoje „Gosail.lt“ buvo net penkių čarterinių jachtų šeimininkas. Tačiau savo laivo iki šiol neturėjo.
Jis buriuoja nuo tada, kiek save atsimena. O aktyviai ir savarankiškai buriuoti jūroje ir mariose pradėjo, kai atsikraustė į Klaipėdą, t. y. nuo 2010 metų. Tada buriavimas pasidarė jo darbu, o ne hobiu.
Kol neatvyko į uostamiestį, Rokas buriuodavo pas ką nors, būdavo įgulos narys, ir tai atostogų metu, kartą per metus. Kaune gyvendamas daug buriuodavo savaitgaliais, tai buvo jo hobis. Nuo 2021 metų R.Arbušiui buriavimas vėl tapo hobiu. Jachtą jis nusipirko sau. Gal kartais ir paplukdys kokius kursantus, jeigu jie norės pasisemti buriavimo patirties.
„Esu giliai įsitikinęs, kad verslui reikia naujesnio laivo. Nors maniškis – stiprus, geras, patikimas ir man komfortiškas. Manau, žmonės norėtų plaukioti naujesniu, modernesniu laivu. O toks man yra per brangus. Nuomojamoje jachtoje neturėtų būti vienas tualetas. Klientas, mokėjęs už du tualetus, visada turi teisę paklausti, o kur antras. Mano laivas nėra tinkamas verslui, nebent kursantams, kurie nori išbandyti tikrą buriavimą“, – sakė Rokas.
Jachtą, kuri buvo pastatyta Prancūzijoje 1977 metais, o pastaruoju metu priklausė Italijos kompanijai, Riminio uostelio šeimininkams, jis pavadino „Korrigan“. Tai prancūzų bildukas, mistinis nykštukas. Be to, „Korrigan“ yra prancūzų kompanijos „Lubin“ kvepalai. Per juos Rokas susipažino su savo žmona Evelina, dirbusia kvepalų parduotuvėje Klaipėdoje.
R.Arbušio jachta „Korrigan“ – ne pati didžiausia mūsų uostamiestyje, bet už ją didesnių nėra daug. Pasak Roko, Viduržemio jūroje ši 13 metrų ilgio jachta nebūtų didelė, būtų vidutinė ir į mažesnę pusę.
Jam grįžus su jachta namo, žmona pradėjo dirbti. Tad dabar Rokas yra tas, kuris sėdi namie ir auklėja vaikus. „Dabar mano eilė būti namie, toks darbų pasidalijimas“, – prisipažįsta jis.
Pirko nematęs laivo
„Penkerius metus ieškojau laivo, kuris man tiktų. Dėl įvairių priežasčių trijų nenusipirkau. Šito pirkimo procesas irgi buvo labai ilgas, nuo tada, kai jau turėjau pinigus kišenėje, praėjo beveik metai. Pačią pirkimo procedūrą pradėjau, sumokėjau pirminį avansą ankstyvą pavasarį ir tik birželio pradžioje laivas tapo mano. Pirkau jo nematęs, nepačiupinėjęs, apžiūrėjęs tik nuotraukose. Žinoma, kad buvo baimės, bet aš tą riziką priėmiau sąmoningai. Dabar jau galiu pasakyti, kad ji pasiteisino, esu labai patenkintas“, – pasakojo Rokas.
Pirko tokį seną laivą todėl, kad jis viduje labai erdvus. Ir tais laikais, kai buvo pastatytas, irgi buvo išskirtinis tuo, kad buvo labai platus. Be abejo, laivo pasirinkimą ribojo turimų pinigų suma. „Paprastai vidinė apdaila tokiuose laivuose iš raudonmedžio, bet būna tamsu kaip tanke. Kas kad tai raudonmedis, jis tau per savaitę įvarys depresiją. O mano laivo viduje šviesus medis. Tai man labai svarbu. Kai rinkausi laivą, galvojau, jeigu ką, raudonmedį nudažysiu baltai.
Dar labai svarbu buvo, kad gamintojas yra žinomas ir ta jachta turi gero laivo reputaciją. Tai tvirtas laivas, turintis geras jūrines savybes. Žinoma, jame yra tam tikrų niuansų, kuriuos reikia tvarkyti, bet jeigu nusipirkite naują laivą, bus tas pats. Buvau šeimininkas penkių naujų laivų ir žinau, ką tai reiškia.
Be to, kopitas yra laivo viduryje, o ne laivagalyje. Jis labai gilus ir mes su Evelina manome, kad tai labai saugu mūsų vaikams, ypač jaunajam jungai Herkui, kuriam dar tik dveji metukai. Žmonai irgi patiko laivas. Mes turime du vaikus ir šunį. Visi esame buriavę, išskyrus šunį. Jis yra buvęs jachtoje, bet labai nejaukiai jautėsi“, – pasakojo Rokas.
Kvietė norinčius buriuoti
R.Arbušis laivą pamatė tik birželio pradžioje nuskridęs į Italiją. Per dvi savaites jį pasiruošė plaukimui į namus. Į visus kelionės jo įsigyta jachta į Klaipėdą etapus jis kvietė pažįstamus, draugus ir tiesiog norinčius buriuoti žmones ir surinkti jūrmylių bei įgyti patirties.
Rokas sako, kad jokios trinties tarp žmonių jachtoje, jokių nesutarimų nebuvo, nors jie ir buvo nepažįstami. Dėl įvairų priežasčių net tris etapus Rokui teko plaukti vienam. „Turėjau nusistatęs konkrečius etapus, bet vėliau viskas sugriuvo, dėl laiko keitėsi jų ribos“, – prisiminė jis.
Su savo jachta Rokas išplaukė iš, pasak jo, itališkos Palangos, tik su steroidais, t. y. iš Riminio uosto. Plaukė su dviem pažįstamais ir dviem nepažįstamais, norėjusiais paburiuoti žmonėmis.
Pirmo etapo metu Rokas su įgula plaukė Italijos rytine pakrante, palei Siciliją ir Sardiniją. Pora įgulos narių išlipo dar Italijoje, nes nebeturėjo laiko plaukioti. Su likusiais dviem įgulos nariais jie nuplaukė iki Palermo, ten vėl pasikeitė įgula.
Vidury jūros sugedo variklis
Antro etapo metu trise plaukė iki Sardinijos salos Kaljario uosto. Po to turėjo vykti į Alikantę (Ispanija), bet viduryje Viduržiemio jūros sugedo variklis – trūko dirželis ir Rokas negalėjo jo pakeisti. Teko sustoti Maljorkos Palmoje, garsėjančioje brangiomis marinomis.
Dviejų įgulos narių laikas taip pat baigėsi, jie iš ten išskrido namo. Rokas liko vienas ir atplaukė į Alikantę. Čia į jachtą įsėdo du žmonės. Vienas jau buvo plaukiojęs su R.Arbušiu, o kitas norėjo apskritai pasibandyti, ar jam jachtos patinka, ar ne.
„Su jais plaukėme Gibraltaro link. Teko padaryti trumpą sustojimą, nes vienu momentu užėjo stiprios bangos ir priešinis vėjas. Nenorėjome kankintis, tad vieną dieną pralaukėme tokiame mažame jaukiame Motrilo uostelyje Ispanijoje. Iš jo plaukėme pro Gibraltarą ir turėjome pasiekti Portą, bet nepavyko, tai sustojome Portimauno uoste (Portugalija). Ten vienas įgulos narys mane paliko, nes jam reikėjo grįžti į darbą.
Likome dviese ir atplaukėme iki portugalų jūrininko, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjo Vasko da Gamos gimtojo Sineso uosto. Tada išskrido namo su manimi buvęs žmogus, bet atskrido pora iš Vilniaus. Su jais jau plaukiau iki Vigo uosto Ispanijoje. Iš ten į Muchiją, Ispanijos uostelį, su jais kirtome Biskajos įlanką ir nuplaukėme iki Bresto Prancūzijoje. Tada ir jie išskrido namo. Likau vienas ir plaukiau iki Amsterdamo (Nyderlandai).
Čia prie manęs prisidėjo vienas klaipėdietis, ir mes Olandijos kanalais išplaukėme į Šiaurės jūrą. Buvo labai gražu ir įdomu. Tada Kylio kanalu atplaukėme į Baltijos jūrą, į Kylio uostą. Klaipėdietis su keltu išplaukė namo, nes jam staiga atsirado darbo. Aš tada plaukiau vienas, padariau trumpą sustojimą Bornholmo saloje, o paskui dar dvi dienos – ir buvau namie“, – savo didžiosios kelionės etapus pristatė Rokas.
„Kartais pratrūkdavau“
Paklaustas, kas jam buvo sunkiausia šioje kelionėje, R.Arbušis atsakė: „Jachtoje svarbiausios penkios taisyklės: vanduo turi būti išorėje, o įgula viduje, stiebas viršuje, kilis – apačioje, ir plaukti tiesiai.
Kelionėje sunkiausi buvo atsirandantys techniniai niuansai, kurie griovė planus, stabdė laivą, reikėjo remontuotis. Keičiau visus akumuliatorius, generatorių, variklio diržą. To negalėjau padaryti be išorinės pagalbos, o tokių smulkmenų, kurias patys susitvarkėme vietoje, buvo daugybė.
Sunkiausias dalykas, ko gero, buvo mano paties lūkesčių ir realybės neatitikimas. Tai gadino man nuotaiką, o aš – įgulai. Stengiausi to nedaryti, bet kartais pratrūkdavau. Tai nereiškia, kad aš šaukiau ant jų labai garsiai ar mušausi, ar mėčiau juos už borto.
Tačiau kelione nusivylusių ir piktų žmonių nebuvo. Netgi dabar neseniai skambino ir dėkojo už įgytą patirtį. Kiti sakė, kad juos nuvylė vėjai. Vidutinio stiprumo vėjų buvo labai mažai. Arba vėjo visai nebuvo, arba pūtė taip stipriai, kad teko ieškoti prieglobsčio. Laivas galėjo atlaikyti tai, stiprių audrų tikrai nebuvo, galėjome plaukti, bet mes rinkomės pramoginį plaukimą, tai kodėl turėjome kankintis. Nesinorėjo laužyti nei įgulos, nei laivo.“
Prancūzijoje neįleido į restoraną
Į vos ne savo amžiaus kelionę R.Arbušis vyko būdamas pasiskiepijęs. Jis sako matęs, kaip įvairiai į tai reaguoja pasaulis. „Šiaurės Italija nuo Pietų skiriasi beprotiškai žiauriai, taip, kaip Vilnius nuo kokių nors „Kalabybiškių“. Šiaurinėje be „maskolinos“ (kaukės) neįeisi į parduotuvę. O Pietų Italijoje daug laisviau. Ten gatvėse daug kas be kaukių, parduotuvėse vieni pardavėjai su, kiti – be. Sardinijoje griežti reikalavimai, tikriausiai todėl, kad tai sala.
Palmoje reikalavo QR kodo ir padėjo jį gauti, nes jų sistema, leidžianti jį paimti iš telefono, neveikė. Padarė greitai, operatyviai ir pasakė turėti tą kodą, nes bet kada gali patikrinti policija. Ispanijoje niekas netikrino, bet buvo ramiau. Prancūzijoje manęs neįleido į restoraną. Dabar tai vadinama galimybių pasu, o aš buvau pasiėmęs tiesiog tą skiepų sertifikatą. Lietuvoje buvo skelbiama, kad tie, kurie pasiėmė tuos sertifikatus iki tam tikros dienos, turi pasiimti naujus, nes seni negalioja, o aš keliavau ir to nežinojau, tad mano galimybių pasas buvo negaliojantis.
Olandijoje buvau praktiškai vienintelis su kauke. Ten visus labai stebinau ir pats nejaukiai jaučiausi parduotuvėje su kauke. Vokietijoje kaukių griežtai reikalaujama. Pamiršau kaukę ir neįėjau į parduotuvę, tai įgulos narys ėjo pirkti produktų. Danijoje, Bornholmo saloje, nereikėjo kaukės, ten tokio dalyko niekas netikrina.
Ar esu skiepytas ir ar turiu sertifikatą, buvau tikrinamas tik Kaljaryje. Visur kitur netikrino. Olandijoje ir Danijoje nei laivo dokumentų, nieko netikrino. Ten mokėk pinigus ir gyvenk“, – pasakojo buriuotojas.
Naktį į laivą įlipo pareigūnai
Kai R.Arbušis vienas plaukė iš Maljorkos Palmos į Alikantę, naktį į laivą įlipo pareigūnai. „Jau netoli Alikantės žinojau, kad turiu laisvą valandą, nes prietaisai rodė, kad aplinkui nėra laivų, buvau saugiu atstumu nuo kranto, vėjo nebuvo. Laivas plaukė autopilotu, aš miegojau. Pabudau nuo kažkokio triukšmo, išlindau į viršų ir matau, kad į laivą lipa pareigūnai. Tai buvo Ispanijos pareigūnai, lyg ir pasieniečiai, lyg ir muitininkai. Jie labiausiai manęs klausinėjo apie pinigus. Mat Ispanijoje aš negalėčiau verstis komercija“, – pasakojo Rokas.
Prancūzijoje, kai vienas plaukė dieną, irgi tikrino pareigūnai. „Priplaukė karinis laivas, išsikvietė mane per raciją ir pasakė norintys patikrinti. Nuleido valtį ir iš jos įsilaipino į jachtą. Daug klausinėjo, kas aš toks, kur plaukiu. Abiem atvejais buvo surašyti protokolai, kuriuos turiu, ir abiem atvejais buvo pasakyta, kad, jeigu kas teirautųsi, turėčiau parodyti protokolą, kad jau esu kartą patikrintas.
Kadangi nieko nelegalaus nei vežiau, nei dariau, nepergyvenau. Visa tai buvo tiesiog įdomu“, – atviravo R.Arbušis.
