Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Eismo saugumo skyriaus vadovo Nemuno Abukausko tokie eksperimentai per daug nestebina. Jis teigia, kad ateityje kelio ženklų apskritai turėtų sumažėti, nes pats kelio ženklo egzistavimas rodo, kad toje kelio vietoje esama problemų. Jo manymu, gerai viską apskaičiavus, panašus eksperimentas galėtų įvykti ir kurioje nors Lietuvos vietovėje.
Kelio ženklai ir šviesoforai nebūtini?
Pointone, Jungtinėje Karalystėje esančiame miestelyje, kuriame gyvena apie 14 tūkst. gyventojų ir per centrą kasdien pravažiuoja apie 25 tūkst. automobilių, jau keletą metų nėra nei šviesoforų, nei eismo ženklų. Be to, šaligatvių borteliai buvo panaikinti ir dabar jie yra tame pačiame aukštyje kaip ir važiuojamoji dalis – nuo kelio šaligatvį skiria tik plytelių spalva. Nors iš pradžių daug kas į šią idėją žiūrėjo skeptiškai ar netgi laikė ją beprotybe, eksperimentas pasiteisino – eismo įvykių skaičius sumažėjo ir dabar Pointono gyventojai džiaugiasi permaina.
Iš pirmo žvilgsnio idėja didinti saugumą atsisakant kelio ženklų ar šviesoforų atrodo gana juokingai, jei ne beprotiškai. Juk kelio ženklai ir egzistuoja būtent todėl, kad eismo dalyviai gatvėse elgtųsi ir jaustųsi saugiai. Tačiau šio naujo požiūrio į eismo planavimą, vadinamo „bendrąja erdve“ (angl. shared space) šalininkai sako, kad kelio ženklai sukuria apgaulingą saugumo jausmą – atrodo, kad viskas, kas jais nedraudžiama, yra leidžiama. Be to, tiek vairuotojai, tiek pėstieji įpranta stebėti tik kelio ženklus ir šviesoforų spalvas, neretai ignoruodami visa kita.
„Kiekvienas kelias, jo suplanavimas pasufleruoja vairuotojui, kaip jis turi elgtis. Jeigu yra daug kelio ženklų, vairuotojui tarsi sakoma: važiuok kaip nori, tik laikykis ženklų. Tol, kol jų laikysies, viskas bus gerai, nėra jokio reikalo dairytis, kas vyksta aplinkui. Tai pavojinga žinutė“, – sako Hansas Mondermanas, olandų inžinierius, suformulavęs „bendrosios erdvės“ koncepciją.
Daugiau pavojų – daugiau saugumo
„Bendrosios erdvės“ dabar egzistuoja ne tik minėtuose miesteliuose, bet ir kai kuriuose daug didesnių miestų, tarp jų ir Londono, rajonuose. Jos gan radikaliai keičia kelias, rodos, neabejotinas nuostatas apie eismą. Pirmoji iš jų – kad keliuose „karalius“ yra automobilis ir pirmenybė yra teikiama jam. Antroji – kad kelyje turi būti aiškiai atskirtos pėsčiųjų, dviratininkų ir automobilių zonos. Dėl to miestai pamažu tapo suskirstyti į kvartalus, skiriamus plačių gatvių, kuriose automobiliai gali važiuoti greitai, o pėstieji jas kirsti gali tik tam tikrose vietose.
Kai pėstieji ir vairuotojai ima dalintis ta pačia erdve ir nebelieka aiškios skirties tarp važiuojamosios dalies ir šaligatvio, eismo dalyviai turi būti atidūs ir atsargūs nuolat. Labai daug ima lemti bendravimas – užmegztas akių kontaktas, padėka kitam eismo dalyviui už tai, kad praleido ir panašiai. Viena vertus, automobilių vidutinis greitis sumažėja, kadangi jie važiuodami nuolat turi stebėti aplinką ir saugotis pėsčiųjų. Antra vertus, kadangi nebėra šviesoforų, pauzių sustojant prie raudonos šviesos irgi nebelieka. Automobiliai, nors ir lėčiau, juda nuolat, be sustojimo. Pėsčiųjų gyvenimas palengvėja, kadangi jie nebeturi ieškoti perėjų – kirsti kelią gali bet kur, įsitikinę, kad tai daryti saugu.
H.Mondermano ir kitų „bendrosios erdvės“ šalininkų požiūriu, egzistuoja paradoksas: didesnis pavojus kelyje lemia didesnį saugumą. Vairuotojai yra priversti dairytis ir nuolat vertinti padėtį, negali atsipalaiduoti arba spustelti greičio pedalo. Tai sumažina ir avarijų skaičių.
„Bendroji erdvė“ – tai terminas, nusakantis požiūrio į eismą pasikeitimą. Tai ėjimas nuo griežtų taisyklių ir reguliavimo prie įgimtų savybių, kurios būdingos visiems žmonėms: gebėjimas susitarti, pastebėti kitą ir jį užleisti. Manau, kad Pointone visi tapo draugiškesni – tiek dviratininkai, tiek automobilių vairuotojai, tiek pėstieji“, – sako Benas Hamiltonas-Baillie, inžinierius, suprojektavęs eismo pertvarką Pointone.
„Bendrosios erdvės“ – ne panacėja
Žinoma, „bendrosios erdvės“ negali tapti visų eismo problemų sprendimu. Net ir jų šalininkai pripažįsta, kad jos gali būti efektyvios tik mažuose miesteliuose arba atskiruose didesnių miestų rajonuose, kuriuose daugiau pėsčiųjų ir jų lankomų vietų, siauresnės gatvės ir mažiau intensyvus eismas. Sunku būtų įsivaizduoti didelį miestą, kuriame nebeliktų kelio ženklų.
Be to, prieš „bendrųjų erdvių“ įrengimą linkę pasisakyti dviratininkai, bijantys dėl savo saugumo, taip pat neįgalūs asmenys, aklieji. Todėl būtent šiems asmenims padėti imamasi specialių priemonių. Taip pat „bendrosios erdvės“ iš pradžių dažnai susilaukia ir dalies miestelio bendruomenės, bijančios permainų, nepasitenkinimo. Tačiau ir šie žmonės netrukus įsitikina, kad sistema veikia.
LAKD Eismo saugumo skyriaus vadovas: bendrosios erdvės priverstų vairuotojus elgtis atsargiau
„Manau, kad tolimoje ateityje keliuose eismo ženklų gerokai sumažės, o daugelio ir nebeliks. Žinoma, kai kurie ženklai privalo egzistuoti, bet daug ženklų egzistuoja vien dėl kelio trūkumų, ir, pašalinus tuos trūkumus, jų tiesiog nebereikėtų. Ženklų nebuvimas parodo, kad su keliu ir jo inžinerija viskas yra tvarkoje, ir vairuotojui tiesiog reikia stebėti kitus eismo dalyvius, ir jis važiuos saugiai. Be to, ženklas – mažas elementas kelio erdvėje, jį pastebėti kartais ir taip sunku, o jei tų ženklų daug, tai visus juos įvertinti objektyviai kartais yra sunku, ir tada per ženklus nebepastebime žmonių“, - apie idėją atsisakyti kelio ženklų kalbėjo LAKD Eismo saugumo skyriaus vadovas N.Abukauskas.
Kelio ženklų atsisakymas, pasak jo, išspręstų ir dar vieną problemą – automobilio ir pėsčiojo santykį. Dabar, teigia N. Abukauskas, kelio ženklai leidžia vairuotojui jaustis gerokai saugiau, ir todėl jis būna neatsargus.
„Kelio ženklų atsisakymas, „bendrosios erdvės“ priverstų vairuotojus būti atsargesniais. Šiuo metu esanti eismo sistema automobilio vairuotojui yra palankesnė negu pėsčiajam, ir todėl automobilių vairuotojai yra tarsi uzurpavę miestus, jie jaučiasi dąsesni. Ženklų nebuvimas iš karto automobilio vairuotoją pristabdo. Tarkime, privažiavus prie keturšalės sankryžos ir nesant ženklų, tektų vadovautis dešinės rankos taisykle. Tai reiškia, kad bet kuri atvažiavusi mašina sulėtins greitį ir žiūrės, ar nėra kliūčių iš dešinės. Nebus greito pravažiavimo kaip dabar – vairuotojas žino, kad jo kelias pagrindinis, ir spaudžia pirmyn net nesidairydamas“, - sakė N.Abukauskas.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad vien tik kelio ženklų atsisakymas tikrai visų eismo problemų neišspręstų – norint tam tikroje vietoje atsisakyti ženklų, joje gatvės ir keliai turi būti išplanuoti logiškai ir nuosekliai. Be to, pabrėžė LAKD Eismo saugumo skyriaus vadovas, atsisakyti kai kurių kelio ženklų kliudo ir formalios kliūtys: pavyzdžiui, pagal galiojančius įstatymus galima ant kelio baltais dažais nudažyti pėsčiųjų perėją, bet jei šalia jos nebus pastatytas atitinkamas ženklas, teisiškai tai nebus pėsčiųjų perėja.
Ar eismo ženklų atsisakysime ir Lietuvoje?
„Vakarų Europos valstybės sugebėjo peržengti biurokratinius barjerus, nors prieštaravimų buvo ir ten. Dabar Olandijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje vis plačiau paplinta vadinamieji „save paaiškinantys keliai“. Tai keliai, kurie be papildomų ženklų paaiškina, kaip elgtis, kokiu greičiu važiuoti, kokią sanktyžą sutikti, gali ar negali būti jame pėsčiųjų. Tokia kelių struktūra lemia didelį eismo įvykių sumažėjimą. Yra ko pasimokyti ir siekti. Aišku, dabar Lietuvoje tai tik tolima vizija, bet tai gali tapti siekiamybe“, - sakė N.Abukauskas.
Pasak LAKD Eismo saugumo skyriaus vadovo, „bendrosios erdvės“ koncepciją Lietuvoje kokiame nors miestelyje būtų galima bandyti įgyvendinti ir dabar, tik reiktų labai gerai apsvarstyti renkantis vietą.
„Nemanau, kad ir dabar pabandyti kokiame nors Lietuvos miestelyje atsisakyti kelio ženklų būtų per anksti. Aišku, pasirinkus konkrečią vietą reiktų gerai pasverti visus „už“ ir „prieš“. Negalima tiesiog imti ir pasakyti: rytoj griausime ženklus. Reikia įvertinti situaciją, suplanuoti, kaip reiktų pertvarkyti visą eismo sistemą konkrečioje vietoje, informuoti gyventojus ir tada priimti atitinkamus sprendimus“, - sakė N.Abukauskas.
