Pirmą kartą prie troleibuso vairo V.Ališiūnienė sėdo 1980-aisiais ir per įspūdingą darbo stažą troleibusu vežė turbūt visus miesto gyventojus. O tarp keleivių yra buvę net Kauno merų.
Per visą tą laiką moteris pateko tik į vieną avariją, tačiau ir tada ne ji buvo kaltininkė.
Vairuodama troleibusą V.Ališiūnienė stebi, kaip keičiasi miestas. Ją džiugina, kad Kaunas gražėja, tačiau liūdna, jog žmonių jame mažėja.
Kaunietė mano, kad troleibusai turėtų išlikti – gal jų bus mažiau, gal trumpesnių, bet be šių žalių ekologiškų transporto priemonių moteris Kauno ateities neįsivaizduoja.
– Kaip apskritai moteriai kilo idėja sėsti prie troleibuso vairo? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo V.Ališiūnienės.
– Mokiausi raštvedybos organizavimo, sekėsi labai gerai, tačiau mokslus mečiau dėl troleibusų.
Specialybės neįgijau, todėl lyginti dabartinio darbo su kitokiu negaliu.
Troleibusus vairuojančios moterys anuomet man atrodė labai gražios ir laimingos. Galvojau: čia įdomu. Ir neapsirikau!
– Kaunas nuo tada, kai pirmąkart sėdote prie troleibuso vairo, pasikeitė. Troleibusus vairuojančios moterys vis dar gražios ir laimingos?
– Tikrai vis dar gražios ir laimingos, kolektyvas labai geras. Manau, jog svarbiausia, kad darbas patiktų.
O pasikeitė mieste tikrai daug kas, tik žmonių sumažėjo.
Tačiau į Kauną dabar atvažiuoja daugiau užsieniečių nei anksčiau. Todėl anglų kalbos nemokėti būtų gėda. Juk reikia žmogui papasakoti, kaip nuvažiuoti, kelią parodyti.
Anksčiau būdavo labai gilios žiemos: šalčiai net iki 30 laipsnių, pūgos. Kelių taip gerai niekas neprižiūrėdavo, tai, būdavo, troleibusus galinėse stotelėse palikti tekdavo. Kad ir Draugystės gatvėje. Tiesiog buvo neįmanoma išvažiuoti.
Paplatėjo, pagražėjo gatvės, ypač jos pasikeitė per pastaruosius dvejus metus: Šančiuose, Petrašiūnuose kelias dabar lygus kaip ledas. Pasikeitė ir troleibusai – pačių seniausių nebėra. Liko tik vienas toks, dabar jį galima užsisakyti šventėms, pramogoms ar specialiems turams po miestą.
– Keitėsi ne tik troleibusai – net politinė santvarka. Pajutote tai sėdėdama prie vairo?
– Tikrai taip. Prasidėjus atgimimui ir žmonės buvo atsigavę, viskuo domėjosi. Visi norėjo kur nors važiuoti, dalyvauti. Su vėliavomis troleibusais važiuodavo – turbūt į mitingus ar renginius. Buvo justi pakili dvasia.
Dabar to džiugesio mažiau.
– Kada buvo naudojimosi šiomis transporto priemonėmis pikas? Dabar dažnas troleibusas – pustuštis.
– Gaila. Anksčiau, atsimenu, net durų kartais negalėdavau uždaryti. Važiuojantys nuo Kauno marių troleibusai būdavo tiesiog prigrūsti keleivių, durų nebūdavo įmanoma atidaryti iki pat VI forto.
Ir važiuojant 3-iuoju maršrutu (dabar jau panaikintas), kol dar Draugystės gatvės gale veikė televizorių gamykla, žmonių būdavo pilna. Dabar daugiau keleivių važiuoja tik rytais ir tik apie valandą.
Prieš rugsėjį taip pat justi pagyvėjimas, kelios dienos prieš mokslo metus troleibusai būna pilnesni.
– Kas sunkiausia jūsų kasdieniame darbe?
– Turbūt keltis anksti ryte. Gyvenu Šilainiuose, jei dirbu rytinėje pamainoje, keliuosi 2 val. 30 min.
Esu važiavusi ir naktiniais troleibusų maršrutais. Nieko tokio, tik reikia gerai nusiteikti, nes pasitaiko gerokai įkaušusių keleivių. Tačiau svarbu neprarasti budrumo, šalto proto.
Tiesa, šautuvo neturiu, jei kas nors atsitinka, kviečiu policiją ar apsaugą.
– Dažnai tenka kviesti pareigūnus?
– Visko būna. Esu mačiusi vagių. Kartą į troleibusą įšoko kažką pavogęs vyras. Matyt, policija jį gaudė, nes sustabdė troleibusą, išlaipino.
Anksčiau Vilijampolėje būdavo labai populiari jaunuolių pramoga nutraukti troleibuso ūsus, bet vėliau to neliko. Tik tokiems kvailiotojams policijos juk nekviesi.
Dabar Vilijampolė kitokia, nepasitaiko panašių chuliganizmo atvejų.
– Kiek skirtingų troleibusų esate vairavusi, kokiais maršrutais važiavusi?
– Esu vairavusi 3 skirtingų modelių troleibusus. O maršrutus esu visus išbandžiusi. Visus 16. Šiuo metu keli jau panaikinti.
– Koks maršrutas įdomiausias ir kodėl?
– Jau daug metų važiuoju 11-uoju maršrutu (Islandijos pl.–Kaniūkai), jis mano mėgstamiausias. Dar ir 4-asis (Islandijos pl.–Vaidoto g.) patinka.
Labai geri žmonės Panemunėje gyvena: sveikinasi, malonūs, mandagūs. Gyventojų kultūra ten visai kitokia. O ir kelias labai geras. Šie du maršrutai man patys smagiausi.
– Jei yra mėgstamiausi, turbūt yra ir nepopuliarūs. Kokie jie?
– Labai nemėgstamo lyg ir nėra. Gal būtų 2-asis (Islandijos p.–Kauno pilis), nes jis labai trumpas, daug ratų reikia apvažiuoti.
Visada smagiau važiuoti ilgesniais maršrutais, jie įdomesni. Mėgstu matyti visą miestą.
Tik Petrašiūnuose sudėtinga, kartais tenka važiuoti net įsitempus. Ta vieta man, kaip vairuotojai, labai nepatinka.
– Kodėl Petrašiūnai verčia įsitempti?
– Ten – nakvynės namai. Kam patiktų važiuoti troleibusu šalia nemalonaus kvapo benamių. Jie kartais būna ir įžūlūs, lenda per galines duris, slepiasi, stumdosi su kitais keleiviais.
Nors kelias Petrašiūnuose geras, publika tikrai nežavi. Negali žinoti, ką iškrės, pinigų bilietui turi tik vienas kitas. Tikrai nemalonu važiuoti. Kartais keleiviai paprašo išlaipinti kokį benamį. Tenka ir taip pasielgti.
– Kaip tokiu atveju pavyksta išlaikyti savitvardą?
– Svarbiausia – bendrauti ir sugebėti numatyti situaciją, kas gali būti toliau.
Jeigu su žmonėmis gerai elgsiesi, jie taip pat bus geranoriški. Man didelių konfliktų pavyksta išvengti. Tiesą sakant, ir negaliu ilgai bendrauti, nes reikia važiuoti, laikytis grafiko, žiūrėti į kelią.
– Esate žavi moteris. Turbūt sulaukiate dėmesio, gal net kvietimų į pasimatymą?
– Niekada jokių pasiūlymų ir kvietimų nepriimu. Nors būna, kad ir telefono numerį palieka.
– Per ilgą darbo laiką turbūt nepavyko išvengti avarijų?
– Tik kartą – pirmais darbo metais. Buvo žiema, slidu, kelių tada taip gerai nebarstė. Atsimenu, važiuodavome dar Vilniaus gatve nuo senamiesčio, Katedros. Ten šiek tiek atsitrenkiau į lengvąją mašiną, bet dėl avarijos ne aš buvau kalta.
Troleibusai varomi elektra, būna, kad ji dingsta. Kai kam gali atrodyti, kad įvyko avarija, nors troleibusas tiesiog negali važiuoti be elektros maitinimo.
Pasitaiko visko, ir keleiviai troleibusą pastumia, nedaug kartais reikia, kad galėtum važiuoti.
– Ar dėl linijos gedimo troleibusai gali nukrypti nuo maršruto?
– Turime važiuoti tokiu maršrutu, koks yra. Bet būna ir išimčių. Jei įvyksta didelė avarija, kartais paskambina dispečerė ir pasiūlo važiuoti kitu kontaktiniu tinklu.
Tarkime, avarija Savanorių prospekte, prie baldų parduotuvės, o man reikia į Kaniūkus. Tai pataria važiuoti V.Krėvės prospektu pro „Rėdos“ prekybos centrą. Apsuki ratą, išvažiuoji prie Aklųjų kombinato ir keliauji toliau.
– O dėl ko nukrinta troleibuso ūsai?
– Gali būti labai daug priežasčių. Būna, kad šiaip nukrinta, būna, kad kontaktinis tinklas sugenda, o ir ūsų galvutės dėvisi. Tačiau kartais per pamainą ūsai nė karto nenukrinta.
– Kaip dažnai keleiviai palieka savo daiktų troleibuse? Ką su jais darote?
– Faktiškai kiekvieną dieną. Štai vakar raktus paliko – grįžo žmogus net su taksi atsiimti. Palieka ir skėčių, dokumentų, bent 3 telefonus esu radusi. Viską grąžinu.
Kartą radau labai paprastą, pigų, seno modelio, tikrai jau nelabai ko vertą telefoną. Kai jį grąžinau, žmogus su saldainių dėže atėjo ir taip džiaugėsi, kad net prie širdies dėjo tą telefoną.
O, būna, randi gerą telefoną, brangesnį, paskambini ir tik „ačiū“ pasako, be jokių emocijų.
Tas žmogus labai džiaugėsi – gal kokie svarbūs numeriai jo telefone buvo. Net aš visą vakarą apie tai galvojau, ilgai neužmigau. (Šypsosi.)
– Vairuotojas turi ne tik vairuoti, bet ir parduoti bilietus. Kokią didžiausią kupiūrą yra davę keleiviai?
– Daugiausia – 50 eurų. Dabar administracija nusprendė, kad neturėtume imti daugiau nei 5 eurų. Praėjusiais metais buvo labai daug padirbtų pinigų, ypač po 10 eurų.
Kartais centų paberia. Tada klausiu: ar negailite mūsų? Skaičiuoti krūvą centų daug laiko užtrunka, o reikia važiuoti, nuo grafiko neatsilikti.
– Gal keleiviai vietoj bilieto siūlo ir daiktų ar ką nors kita?
– Kartą siūlė šokoladą, bet šiaip nieko nesiūlo, bilietą nusiperka arba prašo pavežti nemokamai.
Pasitaiko atvejų, kad keleivis nusiperka bilietą, tačiau įlipus kontrolei jo neranda. Aš labai gerai atsimenu, kas pirko bilietą, tai ir pasakau, kad tikrai pirko. Kam žmogui baudą mokėti?
Vakar mažas vaikas paprašė: „Teta, ar galite pavežti?“ Negi paliksi vaiką? Temo, dar užpuls kas nors. Man negaila pavežti.
– Ar ir žinomi kauniečiai važinėja troleibusais?
– Esu mačiusi troleibuse ir merų, ir direktorių, aktorių. Pavardžių minėti nenoriu. Dažniausiai tokie keleiviai būna malonesni ir mandagesni.
– Pasigirsta kalbų, esą troleibusai trukdo eismui, o laidai ir stulpai miesto nepuošia. Ar tikrai Kaunui reikia troleibusų?
– Būtinai! Tegu būna naujų, trumpų, kad ir nedaug. Bet juk sveikiau, oras geresnis, tai ne dyzeliniai autobusai.
– Turbūt troleibuso neiškeistumėte į autobusą?
– Ne, nenorėčiau. Autobusai – labiau vyriškas transportas. Yra moterų, kurios vairuoja autobusus, joms tai patinka, bet man ne.
Darbo nekeisčiau, nebent sugalvočiau išvažiuoti į užsienį. Manau, kad troleibusą dar tikrai vairuosiu.
– Kiek maždaug kilometrų esate nuvažiavusi Kaune?
– Per visą darbo laiką? Nedrįsiu spėti. Tačiau per dieną, per pamainą, dar priklauso ir nuo maršruto, nuvažiuoju apie 150 kilometrų.
– Kokiu didžiausiu greičiu esate pralėkusi troleibusu?
– Bandžiau, tikrai kartą bandžiau troleibuso jėgą. (Juokiasi.) Atsimenu, gavau naują troleibusą, tai į Savanorių prospekto kalną 65 kilometrų per valandą greičiu važiavau. Greičiau važiuoti bijojau. Nors troleibusas, manau, drąsiai išspaustų ir 70 kilometrų per valandą greitį.
Policija tada nestabdė, matyt, nesusekė.
– Kas įdomiausio yra nutikę vairuojant troleibusą?
– Kiekviena diena įdomi: niekada nežinai, kas nutiks, ką sutiksi.
Prieš 3 metus dažnai įlipdavo toks vyresnis vyras, kuris grodavo akordeonu ir dainuodavo. Įlipa, pamuzikuoja, išlipa ir keliauja į kitą troleibusą. Dabar jo jau nematyti.
Studentai kartą taip gražiai dainavo, kad net pačiai buvo smagu važiuoti. Atsimenu, įlipo Kalniečių rajone ir išlipo Laisvės alėjoje.
Keleiviai yra bandę į troleibusą įkelti lauko šiukšliadėžę, yra padegę sėdynę.
– Beveik 40 metų prie troleibuso vairo – tikras iššūkis. Gerai pažįstate miestą, tad gal galite pasakyti, be ko Kaunas nebūtų Kaunas?
– Be troleibusų! Jie gražūs, žali, kitokie nei Vilniaus. Gal dėl „Žalgirio“ ar ekologijos nudažyti žaliai, tiksliai nežinau. Bet miestą jie, manau, puošia.
