Artėjant Vilniaus gatvės remonto darbams įdomu pažvelgti, kaip atrodo kitos iki šiol išlikusios akmenimis grįstos miesto gatvės ir aikštės. Kada jos pradėtos grįsti akmenimis ir kaip pasielgta su tokiais grindiniais atnaujinant Kauno gatves?
Šią temą nuodugniai išnagrinėjęs Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresnysis bibliografas Mindaugas Balkus sakė, kad tradicija Kauno gatves grįsti akmenimis siekia XIX amžiaus pabaigą. Ypač daug gatvių su tokia danga atsirado tarpukariu. Bet jau tada imta naudoti ir asfalto danga.
Dabar išlikusių akmeninių gatvių ir aikščių būklė yra įvairi. Vienos puoselėjamos, kitos griūva.
Ieškant romantiškų vietų, dvelkiančių tarpukariu, pavyko aptikti ir vietą, kur patys gyventojai savo kiemą išgrindė taip, jog jis primena seną jaukią nedidelę aikštę.
Galėtų būti naudojama dar ilgai
Vakariniame Žaliakalnio šlaite driekiasi viena romantiškiausių akmenimis grįstų – Kapsų gatvė. Ji ant kalno įkurtą gyvenamąjį rajoną sujungia su palei Nerį nutiesta Jonavos gatve. Gana stati vingiuota gatvė dabar atrodo prastai.
Vietomis akmenų nebelikę ir vietoj jų papilta žvyro. Kai kur žioji skylės, akmenys surinkti ir sudėti šalikelėje.
Greta šios gatvės daug metų gyvenanti kaunietė Jolita Dambrauskienė pasakojo, kad domėjosi gatvės istorija. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ji pradėta formuoti dar iki Pirmojo pasaulinio karo, jos suformavimas susijęs su Kauno tvirtovės statyba.
Tarpukariu šioje Žaliakalnio vietoje kūrėsi daug darbininkų, nes Jonavos gatvėje buvo nemažai pramonės įmonių, todėl 1933 metais gatvė buvo baigta formuoti ir išgrįsta akmenimis.
„Daug metų gatvė puikiai atliko savo funkciją. Nors greitai sudiliname automobilių padangas, žiemą ja važiuoti būna sudėtinga, ji mums patinka. Gatvė išskirtinė, mieste tokių vietų likę nedaug“, – sakė moteris.
Pasak kaunietės, šią vasarą gatvei ypač pakenkė liūtys. Dalis akmenų išklibo ir juos nuplovė vanduo, dalis mėtėsi ant gatvės.
„Atvykę darbininkai vietomis papylė žvyro, bet jis greitai dingsta, nes jį išjudina ir važiuojantys automobiliai, ir lietus. Kitus išklibusius akmenis jie sudėjo šalikelėje. Matyt, ruošiasi remontuoti. Būtų puiku, jei akmenys būtų sutvirtinti deramai. Gatvė dar 100 metų galėtų būti naudojama“, – sakė J.Dambrauskienė.
Danga patvari iki šiol
Panemunėje tarp Vaidoto ir Smėlio gatvių tebeplyti akmenimis grįsta aikštė. Ji puikiai prižiūrima, grindinio akmenys laikosi tvirtai.
Aikštės pakraščiuose stovi keli nedideli gyvenamieji namai. Viename jų jau 55 metus gyvena kaunietė Janina Mikalauskienė. Moteris pasakojo, kad aikštėje tarpukariu veikė didelis turgus. Jame būdavo prekiaujama gyvuliais ir mėsa.
„Mano namas pastatytas 1934 metais ant aikštės grindinio, todėl kieme iki šiol yra toks pat grindinys. Žinau, kad ir tarpukariu, ir vėliau, sovietmečiu, jame veikė gyvulių subproduktų parduotuvė. Joje pati apsipirkdavau. Vėliau likimas susiklostė taip, kad čia ir apsigyvenau“, – pasakojo moteris.
Dabar kartą per savaitę aikštėje taip pat renkasi ir savo prekes siūlo ūkininkai.
„Nors čia važinėja nemažai automobilių, aikštės grindinys puikus, neišsiklaipęs. Man, senjorei, juo eiti sunkoka, reikia žiūrėti, kur statai kojas, bet jis gražus, išskirtinis“, – džiaugėsi moteris.
Kiemas primena seną aikštę
Vilijampolėje, nemažos Linkuvos ir kiek siauresnių A.Kriščiukaičio bei Ariogalos gatvių sankirtoje, tebėra akmenimis grįsta salelė. Prie jos stovi nedidelis daugiabutis. Taip pat įrengtas obeliskas – atminimo ženklas Kauno getui, kuris 1941–1944 metais buvo įkurtas šioje teritorijoje.
Name gyvenanti Angelija Gudžiuvienė pasakojo, kad bent dalis Linkuvos gatvės buvo grįsta akmenimis. Dabar jos vaizdas visiškai pasikeitęs, gatvė asfaltuota, liko tik lopinėlis senųjų akmenų prie jos namo. Gali būti, kad akmenų yra likę ir kitose gatvės atkarpose, po asfalto sluoksniu.
Šioje gatvėje pavyko užtikti vieną taip pat senais akmenimis grįstą kiemą. Prie jo atvedė naujesni akmenys, pakloti prie Linkuvos gatvės 41 gyvenamojo namo šaligatvio.
Namo savininkė Tatjana Lapinskienė, visą gyvenimą dirbusi gydytoja, pasakojo, kad jos dabar jau amžinybėn iškeliavęs vyras buvo inžinierius, mokėjo 6 kalbas ir domėjosi istorija. Todėl jis taip pat žinojo, kad bent dalis Linkuvos gatvės buvo išgrįsta iki Pirmojo pasaulinio karo statant VIII fortą. Tarpukariu ji buvo rekonstruota ir toliau grįsta akmenimis.
„Norėjome pasigražinti aplinką. Todėl 2005 metais vyras jau šiuolaikiniais akmeninis išgrindė dalį šaligatvio prie namo. Dėl to net buvo atvykusi policija, tikrino, ar nepažeidėme kokių nors komunikacijų. Kai įsitikino, kad nieko blogo nepadarėme, paliko ramybėje. Manau, kad pagražintas šaligatvis prie namo atrodo įdomiau, nes akmenys Kauno gatvių istorijai yra svarbūs“, – sakė moteris.
Dar įdomiau tapo pravėrus kaunietės kiemo vartus. Už aukštos tvoros slypi kiemas, grįstas kur kas senesniais akmenimis ir primena nedidelę seną aikštę. Moteris pasakojo, kad vyras dirbo kelių taisymo įmonėje, todėl jam pavyko gauti akmenų. Iš kur jie atgabenti, taip ir liko neaišku.
Grindinys kelia triukšmą
Kauno senamiestyje galima užtikti Smalininkų gatvę. Jos atkarpa nuo Puodžių iki Nemuno gatvių taip pat grįsta akmenimis. Kitur paklota jau nauja danga.
Tarpukariu ši ir kitos aplinkinės gatvės buvo akmenuotos, tačiau ilgainiui apleistos ar užpiltos asfalto danga.
2008 metų pabaigoje darbininkai nugremžė nemažą Puodžių, Smalininkų, Druskininkų, Kurpių ir Palangos gatvių dangos sluoksnį. Po juo rastais akmenimis iš naujo ir buvo išgrįsta Smalininkų gatvė. Vietiniai gyventojai tokia danga patenkinti.
„Ja žavisi ir turistai, ir kauniečiai, čia neretai vyksta fotosesijos, nes užsukęs į Smalininkų gatvę pasijunti tarsi atsidūręs senoviniame mieste“, – sakė šioje gatvėje gyvenanti Raminta Juškaitienė.
Kauno centre, Maironio gatvėje, dabar likusi tik atkarpa čia atrasto ir palikto tašytų akmenų grindinio. Jis buvo atrastas 2005 metais rekonstruojant gatvę.
Ties šia vieta gyvenantys kauniečiai nėra patenkinti tokiu sprendimu.
„Važiuodamos per akmenis mašinos dunda, kelia triukšmą. Visą gatvę rekonstruojant akmenų palikti nereikėjo, juk jie – atgyvena“, – teigė Maironio gatvės gyventojas Algimantas Kalinauskas.
Akmenys panaudoti kitur
Žemuosiuose Šančiuose esantis A.Juozapavičiaus prospektas nauja lygia danga nušvito 2012 metais. Darbų metu buvo aptikta po asfalto sluoksniu glūdinti tarpukariu paklota akmenų danga, ji buvo išardyta.
Dalis tašytų grindinio akmenų buvo panaudoti naujai Raudonojo Kryžiaus gatvės ir Vaišvydavos plento žiedinei sankryžai įrengti.
Taip pat dalis jų suklota gatvėse, kurios veda į A.Juozapavičiaus prospektą.
Panašus likimas laukė ir Parodos gatvės akmenų. Ją rekonstruojant aptikti akmenys 2012 metais buvo išardyti. Dalis jų nugulė prie Prisikėlimo bazilikos, šventoriuje.
Dar vienas akmeninis takas su viduryje įtaisytomis betono plokštėmis yra Lietuvos zoologijos sodo teritorijoje. Jis prasideda netoli sodo administracijos pastato ir veda nuo kalno žemyn link žirafų, paukščių ir kitų gyvūnų aptvarų. Dabartiniai sodo darbuotojai jau nežino, kas ir kodėl nusprendė išgrįsti tokį taką. Tik prisimena, kad jis buvo tvarkomas apie 1995 metus.
Tarpukariu įvairia danga išgrindė beveik pusę Kauno gatvių
Mindaugas Balkus
Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresnysis bibliografas
„Kaune gatvių plėtra labai paspartėjo nuo 1879 metų, kai miestas įgavo tvirtovės statusą. Po miestą išmėtytus Kauno tvirtovės objektus reikėjo sujungti, todėl buvo išgrįsti strateginės reikšmės keliai – plentai. Kauno tvirtovės plentai buvo šie: dabartinės Veiverių, Tunelio gatvės, Savanorių prospektas, Radvilėnų plentas. Juos savivaldybė į savo rankas perėmė XX amžiaus 4 dešimtmetyje.
Iki tol Kaune buvo grįsta vos keliolika senamiesčio bei Naujamiesčio gatvių bei tvirtovės plentai. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelio miesto gatvių padėtis buvo labai prasta. Gatvės buvo dengtos netašytais lauko akmenimis.
Likusios gatvės išgrįstos nebuvo. Stigo ir šaligatvių, jais tuo metu vadinti iš paprasčiausių lentų sukalti takai. 1922 metais miesto tarybos nurodymu šaligatvius reikėjo kloti nulygintais akmenimis, cementinėmis plytomis, o atokiau nuo centro – tik prie medinių namų – ir medinėmis ne plonesnėmis nei 4 cm storio lentomis. 1940 metais medinių šaligatvių įrengti jau nebeleista.
Iki 1924 metų, kai mieste pradėjo kursuoti viešieji autobusai, arklių traukiamas transportas buvo populiariausias, tad ir kelių grįsti nebuvo reikalo, juolab kad Kaune 1913 metais buvo vos keli asmeniniai automobiliai. Mieste automobilių daugėti ėmė XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, tad reikėjo lygesnio kelio.
Negrįstose gatvėse buvo didelis purvynas. Akmeniniu grindiniu riedėdami vežikai sukeldavo kurtinamą triukšmą, pakildavo dulkių debesis, tarp akmenų užsilikdavo arklių mėšlo ir sklisdavo smarvė.
Didžiausią indėlį to meto Kauno gatvių infrastruktūrai padarė miestui 1921–1931 metais vadovavęs burmistras Jonas Vileišis. Jis siekė, kad Kaunas prilygtų kitoms Europos sostinėms, todėl miestas sparčiai modernėjo. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaunas išaugo beveik aštuonis kartus.
Tarpukariu didesni gatvių atnaujinimo darbai pradėti 1922–1923 metais. Tada lauko akmeninis išgrįstos dabartinės V.Putvinskio, A.Mickevičiaus, E.Ožeškienės, Šv.Gertrūdos gatvės, A.Juozapavičiaus prospektas. 1925 metais imta tiesti naujas magistralines gatves.
Tarpukariu Kauno gatvių grindimui daugiausia naudoti lauko akmenys, taip pat meksfaltas, bituko plytos, amezitas, impregnuotos medinės trinkelės, tašyti akmenys. 1927 metais Kaune buvo paklota pirma asfaltbetonio ir meksfalto danga.
1928–1932 metais nutiestos šios svarbesnės gatvės: Perkūno, Vaižganto, J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, Minties, Gėlių Rato, Vydūno alėja. Suformuota dešimtys Aleksoto, Vilijampolės, Šančių priemiesčiuose esančių gatvių. Jas grįsdavo užsienio firmos.
Tarpukariu Kaune atsirado nemažai naujų gatvių naujuose mikrorajonuose – Vilijampolėje, Aleksote, Fredoje, Žaliakalnyje, Šančiuose, Panemunėje.
XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Kaune imta naudoti asfaltą. 1938 metais mieste išgrįsta 48 proc. bendro gatvių ilgio. Daugiausia reprezentacinėse miesto dalyse – senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje.
Mano nuomone, grindinys Lietuvos zoologijos sode taip pat galėjo būti paklotas tarpukariu, kai Tadas Ivanauskas jį įkūrė. Jo viduryje naujos plokštės galėjo būti suguldytos tik prieš kelis dešimtmečius.“
