Būtent tokias – ramesnes ir saugesnes – gatves arčiausiai gyvenamųjų namų siekia turėti Vilnius.
Tokios gatvės skiriasi nuo pagrindinių miesto transporto arterijų: pirmiausia tai reiškia lėtesnį automobilių eismą, taigi ir didesnį eismo saugumą bei mažesnį triukšmą, taip pat erdvesnius šaligatvius ir gausybę želdinių.
Kaip ir dauguma Europos bei pasaulio miestų, Vilnius siekia mažinti neigiamą transporto poveikį gyventojams ir aplinkai, kurti geresnę gyvenimo kokybę, tad ir dėlioja strategiją gatvėms, kurios pirmiausia skirtos privažiuoti prie kelionės tikslo (namų ar darbo), o ne pravažiuoti.
Šios strategijos kryptis detalizuojama ir remiantis mieste patvirtinti darnaus judumo planu.
Šiuo metu ieškoma geriausių sprendinių naudojamų kitose šalyse, bet pritaikytų ir geriausiai tinkančių Vilniui, tad pirmieji bandymai jau kurį laiką atliekami įvairiomis formomis: taktinio urbanizmo priemonėmis prieš keletą metų pertvarkyta Islandijos gatvė, Naugarduko g. įkurdinami gatvės kiemeliai ar I. Šimulionio gatvėje susiaurintos automobilių juostos ir tvarkingai sužymėtas parkavimas.
Pagal tokius principus pradedamos tvarkyti Šaltkalvių g., Naujininkuose, ir gatvė ties Vilniaus rajono poliklinika, jungianti Laisvės prospektą su J. Baltrušaičio gatve.
Taip pat ruošiamasi pilotiniam projektui Naujamiestyje, kur pagal lėto arba kitaip – ramaus, eismo principus bus tvarkomos dauguma ne pagrindinių rajono gatvių (pvz., Vytenio, Švitrigailos ir kt.) – šių gatvių analizę ir planus, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ užsakymu, parengs Martyno Marozo architektūros ir urbanistikos įmonė, o tai reiškia, kad tai darant pirmiausia bus atliekami tyrimai, įtraukiami gyventojai, bus rengiama koncepcija ir derinamos schemos.
Radus tinkamus sprendinius, ramaus eismo gatvių koncepcija bus taikoma visose miesto gatvėse – pirmiausia ten, kur įvyksta daugiau eismo įvykių, taip pat tankiau apgyvendintuose miesto rajonuose.
Kiekvienai gatvei – skirtinga funkcija
Visų šalies miestų gatvės yra suskirstytos į keturias kategorijas – greito eismo (aplinkkeliai ir tranzitinio eismo gatvės), pagrindinės ir aptarnaujančios (užtikrinančios pagrindinius ryšius bei viešojo transporto ašis) bei pagalbinės (vietinės gatvės, skirtos paskirstyti srautus į teritorijas).
Būtent pastarąsias ir siekiama tvarkyti taip, kad jos taptų ramesnėmis ir saugesnėmis.
Lėto, iki 20 ar 30 km/val. apriboto greičio gatvės pirmiausia reiškia ne formalų kelio ženklų sustatymą, o platų infrastruktūros priemonių panaudojimą, taip pat ilgainiui ir gatvės dizaino atpažįstamumą visiems eismo dalyviams: siauresnes juostas, greičio mažinimo priemones, automobilių parkavimo pokyčius (pavyzdžiui, jį išdėstant vis kitoje gatvės pusėje tam, kad būtų iškreivinama tiesios gatvės ašis) ar kitus sprendinius.
„Natūralu, kad tokie pokyčiai kelia klausimų, nes kol kas Vilniuje siauresnio eismo gatvių nėra daug, jomis reikia išmokti važiuoti lėčiau. Nors turime ir nemažai pavyzdžių, kur ramaus eismo gatvės yra ir natūraliai susiformavusios – pavyzdžiui, dėl parkuojamų automobilių lieka mažai vietos pravažiuoti ir automobiliai turi prasilenkti vienas kitą praleisdami. Tai taip pat neblogas pavyzdys, skatinantis judėti lėčiau ir užmegzti akių kontaktą, būti atidesniais. Visgi netrukus gatvių, kur eismo juostos bus siauresnės, tačiau pakankamos judėti nedideliu greičiu, bus daugiau. Taip šios gatvės taps ir saugesnėmis pažeidžiamiausiems eismo dalyviams – pėstiesiems ir dviratininkams“, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas.
Tokios gatvės skurus saugesnę, ir patrauklesnę aplinką, pagal šį modelį pertvarkytos gatvės taps patogiomis judėti dviračiais ar paspirtukais, jaukiomis pasivaikščiojimams, saugiomis savarankiškoms vaikų kelionėms.
Ramaus eismo gatvių pritaikymas dviračių eismui – judėjimui bendrame sraute kartu su automobiliais užtikrins ir didesnį susisiekimo dviračiu tinklą, kai važiuojant dviračiu ar kitomis riedėjimo priemonėmis nebereikės judėti šaligatviu. Tokiose gatvėse nėra efektyvu tiesti atskirus dviračių takus, o dažnu atveju juos tiesti tiesiog nėra pakankamai vietos, todėl vairuotojai turės įprasti čia matyti vis daugiau dviratininkų ir suteikti jiems pirmumą.
Naugarduko gatvės pokyčiai
Pirmieji žingsniai lėtinant automobilių eismą ir tuo pačiu – humanizuojant erdvę jau pradėti pagrindinėje Naujamiestyje Naugarduko gatvėje.
Čia šį rudenį buvo įrengtos iškiliosios sankryžos, išskirtinai ryškiai sužymėtos perėjos, sužymėti dviračių takai, pėsčiuosius nuo gatvės eismo fiziškai ir emociškai saugo daugelyje vietų įrengti papildomi želdiniai, o Vilniaus miesto savivaldybė pristatė ir gyventojus į gatvę kviečiančius „keliaujančius kiemelius“.
Tai – architektūros studijos „DO Architects“ sukurtos mobilios platformos, suteikiančios gyventojams galimybę bent kuriam laikui užkariauti įprastai automobilių užimamas vietas.
„Gatvės kiemai įkvepia pamatyti gatvę kaip viešąją erdvę žmogui. Taip parkavimo vieta netikėtai virsta žaidimų aikštele ar amfiteatru pasimatymui ir praplečia gatvės naudojimo galimybes bei tampa patraukli žmogui.
Kuo daugiau įvairių veiklų atsiranda gatvėje, tuo ji tampa įdomesnė, charakteringesnė ir gyvastingesnė viso kvartalo ar miesto mastu.
Ir tada ypač svarbu, kad automobiliai ne švilptų, o tiesiog judėtų šalia, – konstatavo viena studijos „DO Architects“ įkūrėjų Gilma Teodora Gylytė. – Linkėčiau dar daugiau – kad automobiliai čia judėtų ne tik lėčiau, bet kartais – ir pasitrauktų, užleisdami vietą sekmadieniams turgeliams, koncertams ar kitoms gyventojus iš namų į gatves ištraukiančioms veikloms.“
Pirmiausia – saugumas
Ramaus eismo gatvių koncepcija didmiesčiuose įsigali nebegalint ignoruoti saugaus eismo problemų. Eismo įvykių analizė sufleruoja paprastus sprendimus – esant mažesniam greičiui, vairuotojai spėja apžvelgti platesnį lauką ir geriau pastebi kitus eismo dalyvius.
Nenuostabu – važiuojant mažesniu greičiu trumpesnis ir automobilių stabdymo kelias. Pavyzdžiui, važiuojant 30 km/val. greičiu stabdymo kelias yra 14 metrų, o padidinus greitį iki 50 km/val., sustoti pavyks tik nuvažiavus triskart ilgesnį kelią – 42 metrus.
„Turbūt niekam nekelia abejonių ir eilė tyrimų tik patvirtina tai, kad esant mažesniam greičiui, net ir įvykus eismui įvykiui, pasekmės bus ne tokios skaudžios, ypač jei tai susiję su pėsčiuoju, dviratininku ar motociklininku. Statistika rodo, kad išlieka 90 procentų tikimybė išgyventi, jei eismo dalyvį partrenks 30 km/val. greičiu judantis automobilis, tuo tarpu esant 50 km/val. greičiui tikimybė išgyventi lieka mažesnė nei 20 proc.“, – sakė savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovas Anton Nikitin.
Švaresnė ir tylesnė aplinka su daugiau socialinių ryšių
Gyvenantieji šalia gatvių įprastai vertina kiekvieną priemonę, galinčią sumažinti automobilių keliamą triukšmą – vieną didžiausių triukšmo šaltinių.
Tyrimai, atlikti Švedijoje, Vokietijoje, Austrijoje rodo, kad sumažinus greitį nuo 50 km/h iki 30 km/h triukšmas sumažėja vidutiniškai nuo 2–4 decibelų (dB), sunkiojo transporto sukeliamas triukšmas sumažėja iki 2 dB. Važiuojamosios dalies siaurinimas gali sumažinti triukšmą dar papildomai iki 2 dB.
Pėstiesiems patrauklesnės lėto eismo gatvės, kaip rodo tyrimai, turi didesnį ekonominės naudos potencialą nei didelio greičio gatvės.
Viena vertus, jose padidėja nekilnojamojo turto vertė, kita vertus – vaikštinėjantys, o ne automobiliais pralekiantys gyventojai yra tie, kurie atneša didesnes pajamas mažmeninei prekybai bei paslaugų teikėjams ir skatina vietos ekonomiką.
„Ir priešingai – moksliškai nustatyta, kad greitas eismas daro neigiamą poveikį socialiniams ryšiams, – atkreipė dėmesį A.Nikitin. – Žmonės, gyvenantys šalia triukšmingų ir taršių gatvių, kur judama maksimaliais mieste leidžiamais greičiais, yra mažiau socialiai aktyvūs ir linkę mažiau dalyvauti gatvės veiklose, kurios labai svarbios geros kaimynystės aplinkai.“
Lėčiau, bet tolygiau
Sąvoka „lėto eismo gatvė“ labiausiai gąsdina grėsme ilgiau užtrukti kelyje, bet ir čia užsienio patirtys rodo, kad neretu atveju įvyksta priešingas efektas – eismas tampa sklandesnis.
„Transporto priemonių greičio ribojimas nors ir sumažina vidutinį automobilio greitį ar atskirais atvejais gali padidinti kelionės laiką, tačiau iš tikrųjų mažesnis greitis leidžia tolygiau judėti – atsiranda mažiau poreikio stabdyti ir įsibėgėti, taip vairuotojai greičiau įvertina kelyje atsiradusią kliūtį, vieni su kitais gali užmegzti akių kontaktą, sklandžiau įsirikiuoti.
Kitų miestų praktikoje randame duomenų, kad sumažinus greitį apie 10 proc. sumažėja spūstys ir padidėja eismo pralaidumas. Tolygesnis važiavimas gali prisidėti ir prie oro taršos mažėjimo“, – sakė A.Nikitin.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
