Pačiame uostamiesčio centre gyvenanti N.Puteikienė save priskiria prie moterų, kurioms dviratis yra ne tik patogi susisiekimo priemonė, bet ir laisvalaikį praturtinanti maloni pramoga, neleidžianti sustingti. Jeigu koks nors kultūros renginys vyksta arčiau jos namų, moteris nedvejodama sėda ant dviračio – net į spektaklius Klaipėdos dramos teatre atmina vilkėdama vakarine suknele.
„Teatro aikštėje savo dviratį prirakinu prie stovo ir ramiai kulniuoju į premjerą. Vienintelis nepatogumas – avalynė, bet dviratininkės savo batelius prieš spektaklius gali pasikeisti ir vestibiulyje“, – sakė pedalų avėdama aukštakulnius neminanti N.Puteikienė.
Jau šešerius metus dviračiu miesto gatvėmis važinėjančiai Ninai įstrigo Olandijoje regėti vaizdai. Ten dviratininkai rieda specialiai įrengtomis juostomis. Amsterdame ir Roterdame niekas nesistebi ant dviračių išvydę naujausių modelių „Versace“, „Hugo Boss“ kostiumus dėvinčius biurų tarnautojus. Automobilių parkavimo aikštelėse šalia daugiaaukščių pastatų užtenka erdvės ir dviračiams.
„Olandijoje gėrėjausi išdidžiai dviračiais važinėjančiomis moterimis. Įsimetusios į dėtuves rankines, vilkėdamos garsiausių mados namų rūbais jos lekia gatvėmis sparčiai, nesidairydamos į šalis – nebandyk brautis į jų eismo juostą, užstoti kelią. Kai kurios viena ranka įsikibusios į vairą, kitoje laiko cigaretę, jos važinėja ir su aukštakulniais“, – prisiminimais dalijosi klaipėdietė.
Netrukus ir ji pati tapo tokia pat dama – pradėjo važinėti į darbą dviračiu. N.Puteikienės kelionė iš Klaipėdos centro iki Smiltynėje įsikūrusio Lietuvos jūrų muziejaus, kur ji dirba Kultūros komunikacijos ir reklamos skyriaus vedėja, trunka maždaug 25 minutes. Pakeliui jai dar reikia keltu persikelti į kitą Kuršių marių krantą. Į namus moteris irgi grįžta dviračiu.
Kiekvieną rytą Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojus nuo Senosios perkėlos iki administracinio pastato nuveža tarnybinis autobusas, bet N.Puteikienė į jį sėda tik vėlyvą rudenį arba žiemą, kai Lietuvos pajūrį užkloja pilkšvų debesų marška, įkyriai krapnoja lietus, sninga, siautėja smarkūs vėjai.
Moteris neslepia, kad jos kelionės dviračiu iš namų į darbovietę ir atgal ilgainiui tapo viena smagiausių gyvenimo pramogų – kūno mankšta ir sielos atgaiva. Nina greitai atrado kur kas įdomesnį maršrutą nei tie keli kilometrai, kuriuos autobusu įveikia jos bendradarbiai.
Išlipusi iš kelto ji taku numina iki paplūdimio. Prieš darbą dar spėja pasinerti į ošiančią jūrą. Paskui palei kopagūbrį vingiuojančiu miško keliuku važiuodama muziejaus link apmąsto, ką reikės nuveikti. Į savo kabinetą įžengia lyg atgimusi – žvali, gerai nusiteikusi, kupina energijos.
„Specialių rūbų neieškau, ilgesnė suknelė man netrukdo minti dviračio pedalų. Sudėtingiau, kai gamta šėlsta, – atvėsta orai, į veidą drebia lietus, dvelkia smarkesni šiaurės vakarų vėjai“, – pasakojo tik tuomet tarnybiniu autobusu iki darbovietės važiuojanti N.Puteikienė.
Dabar gatvėse ir parkuose nardo nemažai dviračių mėgėjų, apsivilkusių akį veriančiais marškinėliais, kelnaitėmis su garsių klubų užrašais. Tokių iš tolo net neatskirsi nuo profesionalų – atrodo lyg nužengę nuo prestižinių lenktynių „Tour de France“ ar „Giro d’Italia“ pakylos. Patraukli ir kokybiška apranga išryškina dviračiais važinėjančių moterų figūrą – jų torsus, grakščias talijas.
N.Puteikienė ryškių spalvų sportinių rūbų nepeikia, bet tapatintis su garsiausia Lietuvos treko dviratininke Simona Krupeckaite netrokšta – į darbovietę niekada neįžengė avėdama sportbačiais. Jos nuomone, prie kūno prigludę drabužiai labiau tinka poilsiui paplūdimyje arba miške.
Klaipėdietė labiau žavisi romantiškais įvaizdžiais – prancūzų ir italų filmuose matytomis elegantiškomis damomis su skrybėlaitėmis, ilgais sijonais, buriuojančias jachtas ir važinėjančias dviračiais.
Tiesa, Nina ne visada sėda ant dviračio vilkėdama kelius dengiančius drabužius. Kartą besisukanti grandinė užgriebė apatinę jos ilgos suknelės klostę. Iš paskos važiavęs vyriškis stabtelėjo, padėjo išpainioti. „Išradingoms damoms, mokančioms darbuotis siuvimo mašina, tai vieni niekai – grįžusios į namus pasitrumpina sukneles“, – dėl kelionėse apgadintų drabužių nė kiek nesisieloja N.Puteikienė.
Tai, ką rytais pajūryje, kai paplūdimiai dar neapgulti poilsiautojų, riedėdama takais regi Nina, mato ne kiekvienas – prieš akis atsiveria žavi gamtos panorama: smiltpievėje sudygusių pušų ūglius skabantis stirninas jos nebijo, iš krūmų iššokęs zuikis nuskuodžia per taką, o šernė, su margašoniais jaunikliais knisanti Smiltynės miško paklotę, į dviratininkę nekreipia jokio dėmesio.
„Kopose rausta erškėčių uogos, ore draikosi spalvingi voratinkliai. Stabtelėjusi įsimetu į krepšį pakelėje išdygusį baravyką. Kartą važiuojant taku nuo medžio šakos pakilęs suopis lydėjo iki pat muziejaus – dingtelėjo mintis, kad man virš galvos sklendžia ne miško paukštis, o angelas sargas“, – taip savo keliones į Kopgalį apibūdina autobusą į dviratį išmainiusi N.Puteikienė.
Nerijos forte prie uosto vartų įsikūręs Jūrų muziejus su akvariumu ir delfinariumu – labiausiai lankoma kultūros įstaiga. Kuršių marių žvejo etnografinėje sodyboje koncertuoja liaudies ansambliai, vyksta įvairūs švietėjiški renginiai šeimoms. Nina ir į vakarones dažnai atmina dviračiu. Ta proga ji pasipuošia Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu.
Lietuvos jūrų muziejuje darbuojasi apie 160 žmonių. N.Puteikienė neatskleidė, kaip bendradarbiai vertina jos pomėgį: „Pradžioje gal ir skeptiškai žvelgė į mano besiplaikstančią suknelę, o paskui turbūt apsiprato, pamatė, kad dviratis – puiki susisiekimo priemonė. Užgulusi pedalus kartais aplenkiu ir autobusą. Trys kolegės, su kuriomis dirbu viename kabinete, jau sėdo ant dviračių.“
N.Puteikienė automobiliu naudojasi tik reikalų prispirta, kai reikia važiuoti į Vilnių, kitus miestus. Jeigu susirengia į artimiausią parduotuvę, abejonių dėl pasirinkimo nebūna – tik dviratis. Dėtuvėje ant rėmo užtenka vietos rankinei ir visiems pirkiniams.
Kai Nina augo mažame Alantos miestelyje (Molėtų r.), nemažai tenykščių vaikų jau važinėjo dviračiais, o ji su dviem broliais jų neturėjo. Tėvai gyveno kadaise bajorams Astikams, Radviloms, Pamarnackiams priklausiusio dvaro rūmuose – pėsčiomis kulniuodavo iki daržų ir ganyklų.
Alantiškė iki šiol prisimena savo pirmąją ne itin sėkmingą kelionę vyrišku dviračiu: „Draugė pavėžėjo prie upės nusimaudyti, aš sėdėjau ant skersinio, tvirtai įsikibusi į vairą. Užšokusios ant akmens vertėmės kūliais, bet viskas baigėsi laimingai.“
Vėliau Lietuvoje pasirodė sulankstomieji rusiški dviračiai „Desna“. Tėvai, matydami, kokiomis akimis Nina spokso į ratuotus draugus, nusprendė ir jai tokį nupirkti. Kaimo parduotuvėse jų nebuvo, atsigabeno nuvykę į Rygą – gražų, patogų. Paklojo tuomet nemenką sumą – 70 rublių.
„Sovietmečiu tik viena asfalto juosta vingiavo nuo Alantos iki Molėtų plento, važinėjome duobėtais kaimo keliais. Kol išmokau, visko pasitaikė. Riedu žvyrkeliu palei Alantos dvaro rūmus ir šaukiau: „Traukitės iš kelio, nemoku stabdyti“, – pirmųjų bandymų neužmiršta N.Puteikienė.
Mokykla buvo keli kilometrai nuo miestelio, bet vaikai iki jos dviračiais nemindavo. Rudenį, kai keliai pažliugdavo, greičiau nueidavo pėsčiomis, o žiemą kur nuvažiuosi. Visos mergaitės tada privalėjo vilkėti plisuotus uniforminius sijonus, ne itin pritaikytus kelionėms dviračiais.
Pradėjusi studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete Nina nuo dviračio atitrūko, mindavo pedalus tik vasarą sugrįžusi į Alantą. Sovietmečiu visi studentai iš savo bendrabučių į paskaitas važinėdavo maršrutiniais troleibusais ir autobusais, jokių takų dviratininkams nebuvo.
„Jeigu tada koks nors studentas būtų atkakęs į senuosius universiteto rūmus dviračiu, pasistatęs jį Sarbievijaus kiemelyje, į tokį visi būtų žiūrėję kaip į baltą varną, keistuolį, būtų sakę – kažkoks išsišokėlis“, – šypsojosi N.Puteikienė, kurios dukra Augustė studijuodama sostinėje jau drąsiai važinėjo gatvėmis.
Nina dviratį prisiminė, kai baigė mokslus, ištekėjo, pradėjo dirbti žurnalo „Kinas“ redakcijoje. Gyvenant Vilniaus pakraštyje buvo kur važinėti.
Sutuoktiniai įsigijo du vokiškus dviračius – vyrišką ir moterišką. Juos pasiimdavo vykdami atostogauti į Palangą. Sūnui Gediminui irgi nupirko dviratį.
„Persikėlę į Klaipėdą atsigabenome ir tuos dviračius, bet neilgai važinėjome – du pavogė į daugiabutį įsibrovę vagišiai. Anksčiau tokios vagystės buvo paplitusios. Mūsų kaimynai irgi neteko rakinamoje laiptinėje laikytų dviračių“, – šeimos nuostolius prisiminė N.Puteikienė.
Amsterdamo gatvėse išvydusi šimtus sijonuotų dviratininkių N.Puteikienė aiškiau suprato, ką tai reiškia: „Tai jokia feminizmo apraiška. Tiesiog moterims šitaip patogiau – išvengia spūsčių, greičiau nuvyksta į darbovietes, restoranus, parodas. Dviratininkai ten gerbiami, visaip skatinami.“
Po šios kelionės ir ji įsidrąsino – pradėjo važinėti dviračiu į muziejų. Dukrai gimtadienio proga nupirko naują dviratį. Tiesa, kai Augustė Kinijos pramonės produktą išmėgino pajūrio takuose, senuoju dviračiu jai iš paskos važiavusi mama aplenkė dukrą.
„Vokišku dviračiu važinėju iki šiol. Žinau, kad yra geresnių, bet man jis patogus, gražus, tinka ir patinka, įsigyti kito kol kas net neplanuoju“, – kalbėjo N.Puteikienė.
Jos vyras politikas, trijų kadencijų Seimo narys N.Puteikis irgi neabejingas dviračiams – su žmona dažnai leidžiasi į keliones. Rudenį abu dviratininkai grįžta iš miško su grybų pilnomis pintinėmis. Persikėlusi į Kuršių neriją pora draustinio takais nurieda iki Juodkrantės ir dar toliau.
Paklausta, kas yra guvesnis tokių savaitgalio išvykų į gamtą entuziastas ir įkvėpėjas, Nina ne iš karto atsakė: „Gal Naglis, nors mes abu viską iš anksto planuojame, kartu viską aptariame.“
N.Puteikienė, kaip ir jos sutuoktinis, yra politikė. Pakartotinai išrinkta į Klaipėdos miesto tarybą ji nė negalvoja atsisakyti savo įpročio – dviračiu važinėja ir į posėdžius savivaldybėje. Jos pamėgta ir propaguojama susisiekimo priemonė kai kuriuos kolegas stebina, sukelia prieštaringų reakcijų.
Kartą atvykusi į tarybos posėdį Nina savo ne pirmos jaunystės dviratį lyg niekur nieko atrėmė į Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko tarnybinį automobilį. Veiksmą iškart užfiksavo žiniasklaida, smalsuoliai susidomėjo, ką tai reiškia, ar automobilio šonai neapibraižyti.
„O kaip man elgtis, jei automobilių aikštelėje prie Klaipėdos savivaldybės administracijos pastato nėra jokių stovų, prie kurių galėčiau prirakinti dviratį?“ – paaiškino tarybos narė.
N.Puteikienė neslepia, kad tai buvo tik pokštas siekiant atkreipti dėmesį į socialinę problemą: „Tokių stovų trūksta net senamiestyje, nors ten viena po kitos atsiranda naujos automobilių parkavimo zonos. Didžiulė aikštelė išdygo prie piliavietės, kur brangi kiekviena žemės pėda, o juk ten galėjo žaliuoti medžiai, gėlynai, kurių pasigendama uostamiesčio centre.“
Savivaldybės vadovai trimituoja, kad Klaipėda – dviratininkų miestas, bet N.Puteikienė tokiomis kalbomis netiki ir teigia, jog žalia šviesa pirmiausia uždegama automobilių savininkams.
„Atgimimo aikštėje bus įrengta dar viena didžiulė požeminė aikštelė, kurios labiausiai reikia šalia esantiems viešbučiams. Tam prireiks 15–20 milijonų eurų. Kitur didmiesčių centrai vaduojasi nuo autotransporto, jo skleidžiamos taršos, o pas mus viskas kitaip“, – apgailestavo politikė.
Pati dviračiu išvažinėjusi visą miestą N.Puteikienė mato ir gražių permainų: Taikos prospekto pradžioje trinkelėmis grįstus takus keičia minkšta danga, puikūs takai dviratininkams ir pėstiesiems, kuriais naudojasi poilsiautojai, įrengti rekonstravus Melnragės–Girulių plentą.
Tačiau to, pasak jos, neužtenka: „Padėtis iš esmės pasikeistų, jeigu popierinius darnaus judumo planus ir strategijas kuriantys valdininkai išliptų iš savo automobilių, užgultų dviračius. Sektinas pavyzdys – buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, minęs dviratį, o dabar važinėjantis paspirtuku.“
Gyventojų akivaizdoje atrėmusi dviratį į V.Grubliausko automobilį Nina tokių pokštų daugiau nekrėtė. Stovų prie savivaldybės pastato iki šiol nėra.
Vienintelė Klaipėdos tarybos dviratininkė ir opozicijos lyderė savąją transporto priemonę palieka ant šaligatvio prirakintą prie kelio ženklo stulpo.
Gatvėmis, takais važinėjanti N.Puteikienė nemalonių akistatų su žmonėmis išvengė. Tik kartą atsitrenkusi į šaligatvio bordiūrą krito nuo dviračio, bet atsipirko lengvomis traumomis – mėlynėmis ir nubrozdinimais. Po šio kryčio Nina įsigijo dviratininko šalmą, geltoną liemenę su atšvaitais, elastingas rankų ir kojų apsaugas.
Iš tolo ir tamsiuoju paros metu dviratininkai neįžiūri nelygumų šaligatviuose, betono plokštėmis pridengtų kanalizacijos šulinių. Dar viena bėda – kai kuriuose takuose žmones klaidina susikertančios pėsčiųjų ir dviratininkų eismo juostos.
„Tokios vilkduobės – grėsmė dviratininkams. Rimtą pavojų kelia neblaivūs asmenys. Pati mačiau, kaip vienas iš Smiltynės perkėlos dviračiu važiuojantis vyriškis partrenkė pėsčiųjų juosta einančią garbaus amžiaus klaipėdietę ir nurūko tolyn“, – nutikimą kelyje prisiminė N.Puteikienė.
Moteriai pirmąją pagalbą suteikė vokiečių turistai dviratininkai – iš kuprinių mikliai išsitraukė vaistinėles su reikiamais medikamentais, tvarsčius. N.Puteikienė spėjo mobiliuoju telefonu nufotografuoti sprunkantį pažeidėją. Jis vėliau buvo surastas ir teisiamas už kūno sužalojimą.
Sparčiai plintantys elektriniai paspirtukai N.Puteikienės nevilioja, netgi šiek tiek baugina ir pykdo. Šaligatviais, parkų takeliais riedantys paspirtukininkai, aplenkdami dviratininkus ir pėsčiuosius, staiga tyliai išnyra jiems iš už nugaros, grėsmingai pralekia kaip nebylūs vaiduokliai.
„Neramu, kai jais važiuoja keli žmonės. Valdyti įsibėgėjusį paspirtuką sudėtingiau nei dviratį junginėjant pavaras ir stabdžius. Galbūt ir pajūryje, vengiant susidūrimų, vertėtų įrengti ribotuvus, takuose pastatyti leistino saugaus greičio ženklus? Taip jau padaryta Birštone“, – svarstė politikė.
Kelionėmis elektriniais paspirtukais Nina nesižavi, nes tai pasyvi, fizinių pastangų nereikalaujanti pramoga – stoji ant lentos ir važiuoji: „Dviračių takuose man norisi pačiai judėti, pramankštinti raumenis ir tuo pat metu ramiai grožėtis nuostabia gamta.“
Daugiau kaip prieš 40 metų dviratininkės karjerą Aukštaitijos miestelyje pradėjusi klaipėdietė nesupranta, kodėl paspirtukus labiau mėgsta jauni žmones, kuriems reikia išlieti energiją.
