Kiekvienas automobilio savininkas, besirūpinantis transporto priemonės padangų, pakabos, amortizatorių būkle, pasakys, kur šuo pakastas. Jis minės ne greičio matuoklius, kurių prismaigstyti Lietuvos keliai, ar visur išmėtytus vadinamuosius trikojus. Ir ne degalų kainas. Šovusios į viršų, jos dabar vėl laikinai traukiasi.
Savaime suprantama, ir ne policijos nuopelnas, kad vairuotojai nebelaksto kaip anksčiau.
Praėjo laikai, kai pareigūnams kyšius siūlydavo, nebent koks nesusipratėlis girtuoklis, į alkoholio tikrintuvą pripūtęs, dar pamėgina šimtinę įbrukti.
Aišku kaip dieną – gyvybę gelbėja duobės. Štai praėjusiais metais Lietuvos keliuose žuvo 120 žmonių – tai mažiausias žuvusiųjų keliuose skaičius per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Pagal žūčių milijonui gyventojų rodiklį Lietuvai pirmą kartą pavyko pasivyti pastarųjų metų Europos Sąjungos vidurkį. Nebetoli ir Malta, Švedija, Danija, Airija ir Nyderlandai, kurių keliuose žmonių žūsta mažiausiai.
Palikime minėtų valstybių kelių būklę ir eismo saugos priemones ramybėje. Susitelkime į padėtį Lietuvoje.
Akivaizdu, kad už eismo saugą atsakingi specialistai seniai suprato, kad tik duobės, pavyzdžiui, liūdna legenda tapusiame kelyje Vilnius–Utena, drausmina eismo dalyvius.
Tad Lietuvos valstybinės reikšmės kelių plėtros ir priežiūros strategijoje iki 2035 m. daugiausia dėmesio bus skiriama pėsčiųjų ir dviračių takų tinklo plėtrai. Ši plėtra numatyta, kad tik, neduokdie, specialistai neprikištų nagų prie puikiai vykstančios savaiminės duobių tinklo plėtros.
Puiku – proporcingai duobių tinklo plėtrai mažėja žūčių skaičius. Tik nerimą kelia galutinis tikslas – nulis žūčių.
Ar jį pasiekus dar reikės susisiekimo specialistų, saugančių duobes?
