Vidurnaktis Londone. Autobusų stotelėje kantriai stoviniuoja Sunny. Vyro paltas nudėvėtas, o plonos, rankas dengiančios pirštinės neapsaugo nuo besikandžiojančio atšiaurios žiemos šalčio.
Tačiau prieš daugiau nei dvidešimtmetį iš Nigerijos atvykusio vyro veide – šypsena, mat tolumoje medžių šakas braukdamas atrieda raudonspalvis autobusas.
Sunny pasitraukia leisdamas kitiems keleiviams įlipti pirmiems, švelniai palenkdamas galvą pasveikina pažįstamą vairuotojo veidą ir baksnoja į apmokėtą viešojo transporto kortelę – jis pasiruošęs praleisti dar vieną naktį riedėdamas Londono gatvėmis.
Radęs savo mėgstamą vietą autobuso gale pirmajame aukšte, vyras apkabina savąjį krepšį ir leidžiasi į ilgą naktinę kelionę. Sunny jaučia, jog susiraukšlėjusias rankas po truputį apleidžia sąstingis, ir galiausiai užmerkia akis šiltam poilsiui. Užmaršty palikus vėlyvo vakaro Londono triukšmą, vyro mintys dingsta.
BBC kalbinto vyro teigimu, išvykimas iš gimtosios Nigerijos buvo priverstinis. Atsimindamas lemtingus, gyvenimą pakeitusius įvykius, Sunny pabrėžia, jog tąkart vienutėje išgyventi padėjo malda ir tikėjimas. Vyras buvo uolus kovotojas už demokratiją, o tai tuometėje Nigerijoje reiškė tik vieną – mirties bausmę.
Nigerietis prisimena, jog jo gyvenimą išsaugojo šeima, nusipirkusi artimojo laisvę. Sunny žurnalistui atviravo, jog giminaičiai susitarė tiek su kalėjimo pareigūnais, ištempusiais nualintą vyrą iš kalėjimo kameros, tiek su stiuardesėmis, užtikrinusiomis saugų skrydį Londono kryptimi – visiems buvo atsilyginta pinigais.
Garsių riksmų pažadintas, vyras sugrąžinamas į realybę. Triukšmo priežastis – girti, į autobuso antrąjį aukštą lipantys vyrai bei šių nerišliai traukiamos dainos. Sunny šūksniai – tarsi laikrodis, mat iš patirties vyras žino – tokioje būsenoje esanti kompanija, tikėtina, keliauja namo, o tai dažniausiai vyksta apie trečią arba ketvirtą valandą ryto.
Šis laikotarpis tuo pačiu ir įspėjimas apie potencialų konfliktą. Tačiau pastarųjų Sunny dažniausiai išvengia – jis išmoko mėgautis pakeleivių veržlumu.
Vyras pastebi, jog esama ir smagaus fenomeno: kelios bare įveiktos pintos dažnu atveju tampa santūrių britų ir autobusu ratus sukančių benamių bendrų pokalbių priežastimi. Sunny juokaudamas priduria, jog keturratis raudonspalvis naktimis tampa savotiška socialinių normų laužymo erdve, rašo BBC.
Vyras bando prisiminti paskutinį kartą, kai jautėsi toks laimingas kaip tie pintų degustacijoje dalyvavę pakeleiviai. Galbūt tuomet, kai jo prieglobsčio prašymas dar buvo nagrinėjamas.
Sunny išdrįso tikėtis šviesios ateities, saugomos pačios Jos Didenybės Karalienės – žmogaus, pažįstamo iš saulės išblukintų plakatų, kuriais tuomet nusėtos buvo Nigerijos gatvės. Tačiau prieglobsčio prašymą atmetė.
Supratęs, jog grįžti į gimtąją šalį negali, Sunny pasirinko gyvenimą pogrindyje – vienintelį kelią, padėjusį išsaugoti gyvybę.
Pagalbos ranką tiesiančių nestigo: gelbėjo ir bažnyčios tarnautoja, pirkusi mėnesinį viešojo transporto bilietą, ir restorano vadovas, neretai vyrui parūpinęs maisto. Būtent su minėtuoju bilietu Sunny ir atrado galimybę saugiai praleisti naktį sukant ratus Londono gatvėmis.
25-аsis maršrutas, riedantis 24 valandas per parą, užtikrino ilgiausią įmanomą nepertraukiamą miegą.
Tuo metu paties rodoma pagarba kitiems keleiviams bei su patirtimi įgautas suvokimas, jog pirmajame autobusų aukšte sėsti renkasi ramesni žmonės, suteikdavo galimybę naktį ilsėtis kiek įmanoma ramiai. Sau įprastą nakvynės vietą vyras keisdavo tik kalėdiniu laikotarpiu, mat duris atverdavo naktinės žiemos prieglaudos.
Tačiau Sunny nekaltina Didžiosios Britanijos vyriausybės dėl jo keblumų. Jei jo paties šalis nebūtų buvusi tokia bloga, jis čia atvykęs nebūtų.
Tiesa, ir Sunny situacija šiandien dienai – kitokia. 2017-aisiais, po daugiau nei dviejų dešimtmečių, praleistų Londono gatvėse bei autobusuose, 55-ių vyrui buvo suteikta teisė pasilikti šalyje legaliai. Taip pat, kaip ir turėti namus, dirbti, apskritai, – egzistuoti.
Beveik pasiekėme Sunny stotelę, esančią pietiniame Londono priemiestyje.
Kaip BBC žurnalistui atvirauja vyras, dar ir dabar šis snaudžia autobusuose. Tiesa, skirtumas tas, jog dabar tai nutinka tik dieną, vykstant į darbą. Panašu, jog iš Nigerijos atvykęs vyras pagaliau Londone jaučiasi savas. O svarbiausia – laimingas.
