– Seimo prieigose stovi gausybė parlamentarų automobilių. Ar tarp politikų yra nerašyta konkurencija, kas ir kokiu automobiliu atvažiuoja į darbą? – paklausiau R.Tamašunienės.
– Net nežinau, kokius automobilius turi kolegos. Matau kieme stovinčių nemažai „Toyota“, „Volvo“ markės automobilių. O aš vairuoju šešerių metų senumo dyzelinį „Hyundai Tucson“. Labai jį mėgstu, nors tai labiau miesto mašina, o kaime ja važinėti būna sudėtinga, ypač kai reikia važiuoti sunkiau įveikiamais keliais.
Esu vairavusi ir kitokias mašinas – „Audi“, „Subaru“. Pastarasis automobilis man labai patiko – galėjo važiuoti visokiais keliais.
Man aktualu važinėti automobiliu su keturiais varomaisiais ratais, kai tenka daug nuriedėti kaimiškomis vietovėmis. Taip jautiesi saugiau.
– Ilgus dešimtmečius virdavo aistros dėl automobilių Seimo nariams, ar jiems reikėtų juos naudoti iš Seimo garažo, o galbūt nuomotis. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Dabar kiekvienas važiuoja savo automobiliu, yra galimybė pasidengti išlaidas už degalus, priežiūrą iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų. Seimo narį renka nebūtinai vairuojantį – jį renka už politines pažiūras ir programas, už tai, kad tinkamai atstovaus žmonėms.
Išrinktas Seimo narys ne visuomet turi pinigų įsigyti naują automobilį, todėl jo nuoma taip pat gali išspręsti šį klausimą. Šiuo metu nuoma negalima, nebent netaršių automobilių. Daugelis nepasinaudoja ta galimybe, nes ir taip jau yra įsigiję automobilius išsimokėtinai. O turėti specialų autoparką valstybei kainuotų labai daug ir tai nebūtų racionalus sprendimas.
– Kadangi užsiminėte apie kelių būklę, norisi paklausti, kaip vertinate ją Vilniaus mieste ir rajone?
– Pagrindiniai skundai šiuo metu skrieja dėl atsivėrusių duobių, tai ypač dažna problema tuomet, kai dažnai keičiasi oro sąlygos, atšyla. Sunkiasvorės transporto priemonės išmuša duobes. Tuomet gyventojai skundžiasi visiems – seniūnui, savivaldybės darbuotojams, Seimo nariams.
Mieste į tai reaguojama daug greičiau. Tai, žinoma, susiję su eismo intensyvumu. O regione kartais sudėtinga sulaukti kelių priežiūros ir atliekamų darbų.
Be to, ir duobių užtaisymo sistema ne visai sklandi. Priežastys būna ir objektyvios, ir subjektyvios, nes oro sąlygos Lietuvoje dažnai kinta, bet klaida yra ir tinkamai nepažymėti ruožų, kurie pavojingi. Prie didesnių duobių reikėtų pastatyti bent kokį ženklą.
Pagal dabartinę tvarką iš pradžių atliekamas monitoringas, specialistai važiuoja rajonų keliais, įvertina jų būklę, tuomet viską fiksuoja duomenų bazėje ir tik tada važiuoja brigada pastatyti ženklų.
Nors tai reikėtų atlikti dar vertinant kelių būklę, jei matoma, kad gali sukelti avarinę situaciją ar žmonės gali apgadinti transporto priemones.
– Jums, kaip parlamentarei, dažnai pasiguodžia kiti vairuotojai? Pati gyvenate Vilniaus rajone, Maišiagaloje.
– Dažnai, ypač pavasarį ir rudenį, kai keliai pažliunga, žvyrkeliai tampa prastos būklės. Finansavimas Kelių priežiūros plėtros programai yra nepakankamas – juk darbai pabrango trečdaliu.
Be to, trūksta ir darbuotojų. Kelių gerinimas – ilgas procesas. Galbūt tik autostrados prižiūrimos neblogai.
– Ar dažnai lankotės Lenkijoje? Ten vykstantys lietuviai pastebi, kokiais sutvarkytais ir moderniais keliais važinėja mūsų kaimynai.
– Mėgstu nuvažiuoti į Lenkiją, iki Varšuvos buvo ilgiausias mano atstumas. Lenkija, kaip tranzitinė valstybė, pirmenybę skyrė keliams ir tinkamai panaudojo Europos Sąjungos lėšas – milžinišku šuoliu pažengė į priekį. Net tie projektai, kurie yra bendri tarp valstybių, pavyzdžiui, „Via Baltica“, lenkų pusėje yra arti pabaigos.
Pavažiavus už Kauno nematyti judesio iš Lietuvos pusės. Pas mus bendri europiniai projektai įgyvendinami lėtai ir dėl to labai gaila, nes Lietuva šiame regione galėtų išsiskirti gera kelių infrastruktūra. Anksčiau lenkai girdavo plačius ir lygius kelius Lietuvoje, o dabar mes sulaukiame akmenukų į savo daržą.
– Pajuokaujant norisi paklausti, ar jūsų automobilyje dažniau groja lietuviškos, ar lenkiškos radijo stotys?
– Dažniausiai klausausi žinių, taip pat ir įvairių radijo stočių.
– Vairavimas, kaip suprantu, jums yra raminanti veikla?
– Taip, man labai patinka vairuoti. Kai išvykstu į komandiruotę ir mane veža, pasiilgstu savo automobilio.
– Ilgesnių kelionių su šeima metu vairuojate jūs ar vyras?
– Kai važiuojame su šeima prie jūros, kartais vairuoju ir aš, bet dažniau sutuoktinis. Vairuoja ir mano dukra, taigi visi esame vairuotojai.
– Ar su vyru vienas kitam sakote pastabas dėl vairavimo?
– Vairuojantis žmogus kitam vairuotojui visuomet turi pastabų. Kiekvienas turi savo vairavimo stilių ir, kai sėdi šalia kito vairuotojo, kelio vaizdas ir stabdymo atstumas jam atrodo kitoks. Kartais norisi už jį pastabdyti, patarti.
– Kaip apibūdintumėte savo vairavimo stilių?
– Gana ramus, bet nevažiuoju vėžlio greičiu. Važiuoju tokiu, kokiu leidžia kelio ženklai. Stengiuosi neviršyti greičio, nes žinau, kad gali įamžinti trikojis greičio matuoklis.
– Ar dažnai įamžina? Dirbote vidaus reikalų ministre, ar gaunate baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus?
– Esu mokėjusi už automobilio parkavimą, nes kartais programėlėje pasirenku ne tą parkavimo zoną. Neatsimenu, kad būčiau bausta už greičio viršijimą. Taigi tenka susimokėti už žioplus nusižengimus. Juk dabar yra daug greičio fiksavimo prietaisų – trikojų greičio matavimo įrenginių, vadinamųjų „inkiliukų“ (stacionarių greičio matuoklių. – Aut.), nuotolinio matavimo prietaisų, kurie, mano manymu, drausmina visuomenę ir niekas nenori baudoms išleisti pinigų.
Kartą pareigūnų buvau sustabdyta ir teko mokėti baudą, nes man skambėjo telefonas, kažkodėl nesuveikė laisvų rankų įranga, tuomet iš policijos gavau ir pastabų, ir baudą. Teisingai, kad nubaudė, nes teisingumas ugdant visuomenę yra svarbiausia. Nereikia nuolaidžiauti.
– Ar baudos už pažeidimus nėra per mažos, jei tūkstančius greičio viršijimo atvejų policija užfiksuoja kiekvieną savaitę?
– Manau, baudos yra tinkamos. Pavyzdžiui, už vairavimą išgėrus bausmė tikrai griežta – galima netekti vairuotojo pažymėjimo. Neblaivūs vairuotojai yra baisiausia keliuose.
Keliuose, matyt, budi per mažai pareigūnų ekipažų. Juk jei žinome, kad keliuose matuojamas greitis, nespaudžiame. Labai svarbu ir nuolat tikrinti vairuotojų blaivumą, nes tokie pažeidėjai sukelia skaudžių avarijų, susižaloja patys ir sužaloja kitus.
– Pareigūnai jau daugiau kaip dešimtmetį tikrina vairuotojų blaivumą, bent jau savaitgaliais. Ko trūksta, kad padėtis keistųsi?
– Man atrodo, kad sąmoningumas didėja ir netgi skaudūs atvejai moko visuomenę, jauni vairuotojai daug atsakingiau žiūri į vairavimą. Tikiuosi, kad vairavimo kultūra ir atsakomybė keisis. Lietuviai jau gana pakantūs vieni kitiems, keliuose daugiau mandagumo, praleidžia vieni kitus.
– Pagal išsilavinimą esate mokytoja. Ar jums dažnai norisi pamokyti kitus vairuotojus?
– Norisi pamokyti, bet tuomet pakalbu su savimi, pabambu, kaip kitas vairuotojas rikiuojasi. Bet nemažai eismo dalyvių maloniai nustebina – su šypsena praleidžia. Tuomet ir pats stengiesi būti geresnis. Kartais pamojuoja ir pareigūnai.
