Mano vaikystės juodoji dėmė – alkoholikas tėvas. Ramus, geras žmogus, tačiau stipriai įsimylėjęs degtinės butelį. Kai negerdavo, tvarkingai dirbdavo laisvai samdomu elektriku, sąžiningai parnešdavo namo kiekvieną gautą uždarbį. Tačiau prasidėjus maratonui, tiek tėvo, tiek pinigų nematydavome kelis mėnesius. Mama turbūt jau buvo susitaikiusi su tokia dalia, nes retai girdėdavau priekaištaujant. Priešingai, ji sudarė visas sąlygas jam gerti. Pavyzdžiui, išpildavo alkoholį į klozetą, tačiau vėliau jo pati nupirkdavo. Kai tėvui po ilgų išgertuvių pradėdavo streikuoti širdis, mama kviesdavo į namus medicinos seselę, ir ji statydavo lašelinę.