Nužvelgiame vieną restoraną Galvės ežero pakrantėje. Terasoje – mažyčiai žemi staliukai, krėsliukai su pagalvėlėmis. „Ne, kibinų čia nerasime – čia tik vyną gurkšnoti, užkandant subtiliais užkandžiais“, - nusprendžiame ir patraukiame toliau.
Už poros žingsnių – aukšti akmeniniai laiptukai, o ten – skėčiai, mediniai suolai ir grubūs stalai. „Štai čia tikrai bus kibinų“, - nusprendžiame ir užsikabaroję laiptukais įsitaisome prie kraštinio.
Su viltinga šypsena žvelgiame į padavėją, tačiau ji pražirglioja mūsų nepastebėjusi. Nieko tokio, matyt, daug darbo. Tiesa, stalai užsėsti toli gražu ne visi, tad restoranas dirba tikrai ne visu pajėgumu. Nieko tokio, laukiame. Padavėjų yra ir daugiau. Viena už kitą dramblotesnės, abejingais ir iškankintais veidais, lėtais negrabiais judesiais jos rankioja tai nuo vieno, tai nuo kito stalo vieną ar kitą tuščią bokalą, lėkštę.
Susidaro įspūdis, kad aptarnaujami tik tie, kuriems pavyko atsisėsti kokiu pusvalandžiu anksčiau. Šypsomės, netgi pamojuojame, padavėjai prasliūkinant pro šalį bandome leisti garsus, pageidaujančius jeigu ne valgio, tai bent jau valgiaraščio, tačiau kaip buvome, taip ir liekame nematomi.
Po penkiolikos ar dvidešimties minučių pasisuka saulė ir pradeda kepinti pro kraštinio skėčio kraštą. Persėdame prie kito stalo – visai šalia restorano durų. „Čia jau tikrai mus pamatys“, - tikimės. Veltui. Nematomų klientų prakeiksmas tebelydi.
Apsidairę pusbalsiu imame svarstyti apie „face control“. Na išties, mes – kuo lietuviškiausių bruožų, visai ne kaip ta šeimyna netoli mūsų, kurios galva ir vaikelis – juodomis akimis, plaukais ir tamsaus atspalvio oda. Vilkime šortus, o ne pusiau balines suknias, kaip ana tie. Gal dėl to mūsų nemato? Bet štai ta pora, sėdinti dar seniau už mus, irgi dar nevalgo ir negeria. Na, bet jiems bent jau užsisakyti pavyko.
Galiausiai patys nusičiumpame valgiaraštį. Taip, kibinų yra – ir su aviena, ir su kiauliena, ir su vištiena, ir su daržovėmis. Po beveik 7 litus už vienetą. Tai ar duos mums jų kas nors?
Po pusvalandžio, taip ir nepavykus nieko net užsisakyti, prarandame viltį. Trejų metukų jaunėlė tragiška veido išraiška aimanuoja, kodėl neateina teta ir neduoda valgyti. Tenka kilti ir eiti. Nebesvarbu kur. Suvalgysime net ir ne kibiną – jeigu tik kas nors teiksis mus pastebėti.
Nusileidžiame akmeniniais laiptukais ir ilgai nesiblaškydami sugarmame į gretimą restoraną, kuriame, kaip buvome nusprendę, kibinų nerasime. Palei terasos kraštą matyti laisvas žemas staliukas. Keturios lėkštės vargu ar išsiteks, bet tiek to – kaip nors.
Dar nespėjus prie jo nusiirti, pasisveikina padavėjas. Iš karto išsisklaido nematomumo burtai – vis dėlto esame matomi, net ir su šortais! Nespėjus susėsti ant pagalvėlėmis uždengtų krėsliukų, mergina atneša valgiaraščius.
Oho, pasirodo, kibinų esama ir čia! Irgi keletas rūšių, o kaina – beveik tokia pat, kaip arklidėje, kurioje mūsų taip ir nesiteikė aptarnauti. Vadinasi, Trakuose kiekviena viešojo maitinimo įstaiga pagal nerašytą tvarką privalo turėti šį patiekalą.
Neilgai trukus sėdime visi keturi laimingi – ant staliuko puikiai telpa lėkštė su įvairių rūšių kibinais, alus, sultys ir uogų kokteilis. Tiesiai prieš akis – Trakų pilies mūrai ir Galvės ežere idiliškai plaukiojantys laiveliai bei vandens dviračiai. Pavėsis, nuo ežero pučia lengvas vėjelis.
Suprantama, kad iš tokios vietos nesinori iš karto išeiti. Vyras užsisako dar vieną alaus, vyresnioji dukra – dar vieną sulčių. Jaunėlė galutinai ir stabiliai įsikuria nedidelėje vaikų žaidimo aikštelėje, kurioje yra ir kur užlipti, ir kur nučiuožti, ir net kur pasisupti.
Nors restorano vidaus patalpose švenčiamos vestuvės, o staliukai užimti daugiau ar mažiau visi, padavėja randa laiko ateiti pasiteirauti, ar nieko netrūksta. O ne, nebent gulbės pieno. Tiek to, tebūnie – sąskaitos. Šioje vietoje būtų galima pasakojimą ir užbaigti, bet ne – istorijos kulminacija dar neatėjo.
Kai dabar pagalvoju – na, gal ir kiek ilgėliau teko mums tos sąskaitos palaukti, tačiau net nebūtume į tai atkreipę dėmesio. Kai sąskaitą atneša, vyras pastebi, kad joje neįskaičiuotas paskutinis užsakytas alus ir sultys (kartu sudarantys keliolikos litų sumą). Pasakome padavėjai, kad ši apsiriko ir blogai suskaičiavo.
Didžiausiai mūsų nuostabai, ši purto galvą. Ne, neapsiriko. Restoranas vaišina – todėl, kad mums teko palaukti.
Jeigu ji nebūtų pasakiusi, net nebūtume pagalvoję, kad laukėme. Bet kuriuo atveju, sėdėti buvo malonu, net mažylei laikas neprailgo, nes buvo kuo užsiimti. Kitoje vietoje net atsiprašymo tokiu atveju nesitikėk sulaukti, o čia...
Išėjome lengvai ir maloniai šokiruoti. Dabar jau žinome, kur ieškosime kibinų, kai kitą kartą lankysimės Trakuose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
