Liepos mėnuo. Po savaitės poilsio Šventojoje užsukome su dukrele į Palangą. Pasivaikščiojom pajūriu. Prisirinkome akmenukų, kriauklyčiu...
Kaip be Basanavičiaus gatvės, ledų ir atrakcionų? Niekaip. Mažoji išsirinko sau atrakciją - pasišokinėjimą ant didžiulio batuto. Jų ten buvo keletas. Bet užlipo ant to, kuris labiau patiko. Ramu.
Striukytė ir basutės pas mane. Nuo batuto nesitraukiu nė per žingsnį. Likus porai minučių iki nustatyto laiko pabaigos, susitariame su mažyle, kad ji dar kartą apšoks visą batutą ir jau eisim pirkti ledų. Mano širdies džiaugsmas dingsta vaikų apsuptyje. Viskas gerai. Ramu.
Staiga mano dėmesį patraukė ant to paties batuto lipantis mažas, garbanotas, šokoladinis berniukas. Juodos akys, balti kaip perlas dantukai... Gražuolis. Tuo pat metu dingtelėjo mintis, kad mano mergaitei šokinėjimo laikas turėjo baigtis. Ėmiau dairytis, kur gi ta mano mažoji išdykėlė... Nėra!
Iškart nenorėjau tuo patikėti. Apėjau batutą. Nėra. Apibėgu dar ir dar kartą. Nėra. Panika. Iškart net prisiminti negalėjau, kuo vaikas aprengtas. Apsidairiau aplinkui. Žmonių minios. Vaikų begalė. Panika stiprėjo. Rankose laikiau dukrytės striukę ir basutes.
Laksčiau apie batutą vis galvodama, nuo ko reikės pradėti ieškoti. Į kurią pusę bėgti? Raminau save, kad gal vaikas vis tik kažkur ant batuto ir aš tiesiog nematau. Jau norėjau pati nusiauti batus ir lipti ant batuto ieškoti dukros, kai staiga išgirdau "Mamyte!" Širdis net šoktelėjo iš džiaugsmo.
Pasirodo, kol aš užsižiopsojau į svetimą vaikiuką, mano pačios atžalėlė perbėgo ant šalia buvusio batuto ir sėkmingai ten šokinėjo.
Man per tas kelias minutes visas gyvenimas pro šalį pralėkė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
