Prieš dvejus metus kuriam laikui išvykau gyventi į Estiją – šalį, kurios pirmavimą prieš Lietuvą neapibrėžtoje daugybėje sričių laikiau infantiliu Lietuvos žiniasklaidos pomėgiu plakti save ir girti kaimynus.
Iš tiesų, nieko ten ypatinga – migracijos dokumentus susitvarkiau ir prisiregistravau prie naujo gyvenamo ploto per maždaug 30–40 minučių su visais laukimais eilėje ir vaikščiojimais iš vieno kabineto į kitą (kabinetų buvo du). Pagal standartus užtrukau ilgai, nes aptarnavusi moteriškė nemokėjo nei rusų, nei anglų kalbos, o aš, kaip tyčia, nemokėjau vokiečių.
Pastarąjį mėnesį bandau užregistruoti Estijos pilietę Lietuvoje. Vilniaus migracijos skyriuje situacija visiškai kitokia – dirba išsilavinusios specialistės, mokančios anglų, rusų ir vokiečių kalbas. Už tai turi susimokėti – ateiti penkis kartus (tikrai, be jokių hiperbolių), pralaukti po valandą eilėje ir nieko negauti.
Prieš keletą savaičių, ketvirtojo reiso metu, klientų aptarnavimo specialistė nesibodėjo valgyti darbo metu, prie pateiktų darbo sutarčių, prašymų ir Estijos Respublikos piliečio paso. Paso ir salotų spalvos derėjo.
Paskutinį kartą specialistės pakonsultavo į eilę užlindusią moterį, bet atsisakė aptarnauti paskutinį klientą eilėje, beje, prastovėjusį kone valandą, nes buvo praėjusios 5 minutės po oficialaus darbo laiko.
Galima, aišku, kvarksėti apie kažkokius žmogiškumus, bet šį sąvoka biudžetinėse įstaigose yra butaforinė, todėl veikiau vertėtų aptarti praktinius aspektus.
Nesu dirbęs biudžetinėje įstaigoje, užtat kelerius metus dirbu verslo įmonėse, tai yra ten, kur mes biudžetininkams uždirbame pinigus. Ir kažkodėl privačiose įmonėse dirbantys specialistai neatsigręžia į juos perkreiptais snukiais ir nesako: „Čiuvas, nepyk, šiandien mano darbo valandos baigėsi, daugiau nedirbsiu, neuždirbsiu, nesumokėsiu mokesčių ir todėl šį mėnesį pagyvensi kukliau.“
Paslaugų sferoje dirbantys mane supras ir galbūt pritariamai sušuks, kad dėl kliento gali ir naktį mažiau miegoti, o apie tas 5 minutes jau net negalvojama. Turbūt ir valgyti susitikimo metu pasitiesus sutartis noro nekyla.
Be abejo, ir biudžetinėse įstaigose taip pat dirba protingų ir šviesių žmonių, ne vieną jų ir pats pažįstu, bet kažkodėl atrodo, kad valstybės tarnyba nesugeba užtikrinti normalaus lygio paslaugų kokybės. O kam? Konkurentų, kur galėčiau susitvarkyti reikalus, nėra, nuo aptarnautų žmonių skaičiaus atlyginimas nesikeičia. O galėtų. Konkurencija padėtų tiek mums, tiek biudžetininkams.
Viso šios istorijos pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas iš mūsų yra biudžetinių įstaigų klientai, mokantys pinigus už jų paslaugas. Už tuos pinigus turi būti suteiktos kokybiškos paslaugos. Net praėjus 5 minutėms po darbo laiko. Atsiprašau, bet manau, kad tai nėra marios.
P.S. Dėl paskutiniojo apsilankymo Migracijos tarnyboje du žmonės nedirbo po valandą oficialaus darbo laiko ir viršvalandžių. Bet nieko, verslas biudžetininkams dovanoja už nuodėmes – mes ir taip turime per daug laiko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
