Smurtaujantis vyras: „Mušiau, nes bijojau pasirodyti silpnas“

Vienui vienas. Be draugų, be šeimos, darbo ar mėgstamos veiklos. Be aistros gyvenimui, tik su dideliu laukimu. Ko gali laukti žmogus, praradęs viską? Penkiasdešimtmetis Darius atsako vienu žodžiu: „Atleidimo“.

Psichologai tikina, kad smurtą patiriančios moterys susiduria su liga – aukos sindromu, kuris iš jų atima sugebėjimą blaiviai vertinti situaciją.<br>Š. Bručaitės nuotr.
Psichologai tikina, kad smurtą patiriančios moterys susiduria su liga – aukos sindromu, kuris iš jų atima sugebėjimą blaiviai vertinti situaciją.<br>Š. Bručaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Izabelė Šležaitė

Oct 9, 2012, 10:56 AM, atnaujinta Mar 16, 2018, 6:16 AM

Su pasvaliečiu Dariumi susitikome netoli jo namų esančioje kavinėje. Vyras buvo nervingas, jaudinosi, kad aplinkiniai išgirs mūsų pašnekesio nuotrupas. „Su buvusia žmona susipažinau prieš 30 metų. Tą pačią akimirką ją pamilau! Vis pasitaikius progai ją užkalbindavau, o po poros mėnesių pakviečiau į pasimatymą. Greitai rutuliojosi mūsų santykiai: pradėjome draugauti, susituokėme ir susilaukėme mažylio“.

Vyras neabejoja, kad pirmieji dešimt santuokos metų buvo laimingi ir gražūs. Šeima daug keliavo, savaitgaliais iškylaudavo, daug laiko leisdavo kartu ir manė, kad meilės idilė amžina. „Tik susilaukus antrosios atžalos supratau, kad nesijaučiu visiškai laimingas. Mano žmona visą dėmesį skyrė tik vaikams, pradėjome dažniau bartis, o aš vis įsivaizduodavau, kad ginčo metu gerai ją „papurtau“ ir ji pagaliau užsičiaupia... Bet vis susilaikydavau. Manyje grūmėsi dvi stiprios jėgos: vyriški ambicijų demonai ir prigimtinės meilės savo vaikams, savo moteriai angelas. Kova buvo nelygiavertė, o gal aš buvau tik silpnas ir bevalis žmogus“, – pasakoja Darius.

„Pirmą kartą užtvojau savo žmonai vaikų akivaizdoje... Buvau girtas, ji rėkė ant manęs, kad nepasiėmiau vaiko iš darželio, kad nesumokėjau auklei. Atsimenu tik tiek, kad vienintelė mano mintis tuomet buvo, kad noriu ją užtildyti, noriu tylos“, – vis nervingiau šneka vyriškis. Jis pasakoja, kad prišoko prie žmonos ir trenkė jai antausį. Kai išgirdo vaikų verksmą ir žmonos kukčiojimą, išbėgo į lauką ir naktį praleido visą parą dirbančiame bare.

Buvusi Dariaus žmona Laima neslepia patyrusi smurtą. Ji prisipažįsta esanti viena iš moterų, kurios kentėjo iki paskutinio lašo, bandė taikytis, padėti vyrui, tačiau visoms pastangoms atsitrenkus į sieną – išėjo neatsigręždama.

Išėjo dėl vaikų

Kaunietė Aistė kažkada patyrė tokį patį košmarą kaip ir Dariaus žmona. „Aš visada buvau stipri ir ryžtinga moteris. Po pirmojo karto, kai man vožė vyras, visa širdimi tikėjau, kad atsidavimu ir meile galima susigrąžinti tą žmogų, kurį pamilau, kurį vis dar myliu... Ko aš tik nedariau: ruošiau skaniausius patiekalus, skalbiau, darydavau mažas staigmenėles.

Maniau, kad vyras po vaiko gimimo jautėsi pamirštas, kad aš pati kalta, ir gal tikrai skyriau mažai jam dėmesio.

Neslepiu, kad po pirmojo suduoto antausio laukė kitas. Smūgiai būdavo vis dažnesni, mėlynės ryškesnės. Kentėjau daug metų. Darbe apsimesdavau, kad viskas gerai, plačiai šypsodavausi, o namie verkdavau kiauras naktis. Vis pagalvodavau apie savižudybę, tačiau mano vaikas buvo tai, kas neleido pasiduoti, pasitraukti. Po aštuonerių santuokos metų pradėjau kurti pabėgimo planą...“, – apie pirmąjį smūgį pasakoja kaunietė.

Tiek Aistė, tiek Dariaus buvusi žmona Laima dabar gyvena laimingai. Gyvenimo etapas, kai jos buvo tik „bokso kriaušės“ – praėjo. Aistė prisimena, kaip suprato ir pradėjo keisti savo gyvenimą: gavo vairuotojo teises, susitaupė ir nusipirko mašiną, išsinuomojo butą ir kartu su dukra išsikraustė.

„Galbūt būčiau ir toliau kentėjusi, tačiau puikiai atsimenu, kaip Mantas eilinį vakarą mane primušė už tai, kad, jo nuomone, neskaniai paruošiau vakarienę. Tada maniau, kad visas akis išverksiu, o jis atsigulė ant sofos ir „naglai“ žiūrėjo krepšinį“, – nuklysta į prisiminimus herojė.

Tąkart Aistė išgirdo, kaip mažoji Augustė priėjusi prie Manto paklausė: „Tėti, už ką tu manęs taip nemyli?“ Moteris prisimena, kaip tą akimirką visas jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji suprato, kad nebėra ir niekad nebebus to vyro, kurį ji pamilo, kad vaikui augti tokioje aplinkoje yra nesveika ir reikia bėgti, kol nevėlu: „Kitą rytą pradėjau ieškoti advokato, su dukra išsikėliau pas mamą, o vyrui pareiškiau, kad jį palieku“.

„Svarbiausias yra vidinis moters pasaulis. Psichologinės ribos ir vertybės. Gali būti, kad moteris visuomet matė smurtaujantį tėvą, senelį ar kitą asmenį, o suaugus tokia situacija jau atrodo visiškai normali, priimtina. Gal ilgą laiką smurtą kenčianti moteris net nenutuokia, kad gali būti kitaip, o kalbas apie nesmurtaujančius vyrus laiko savotiškomis pasakomis.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad yra liga – aukos sindromas, kuris iš moters atima sugebėjimą blaiviai vertinti situaciją ir imtis veiksmų. Agresijos bei smurto toleravimas tiesiogiai priklauso ir nuo savivertės. Kuo moteris labiau save myli, tuo mažesnę turi galimybę įsivelti į ryšius su netinkamu partneriu. Dažnai vidinė moters stiprybė net nelaidžia pagalvoti vyrui apie galimą smurtą prieš ją“, – apie tai, kodėl vienos moterys yra linkusios toleruoti smurtą, o kitos iš karto trenkia durimis pasakoja psichologė Karolina Bajoriūnienė.

Po smūgio sūnui – vienatvė

„Mušiau savo žmoną dešimt metų. Beveik diena iš dienos. Kartais, jei man nepasisekdavo darbe, nuleisdavo mašinos padangą ar lydavo, – išsiliedavau ant jos. Tai buvo taip paprasta, taip lengva! Visai nepastebėjau, kad su manimi nešneka vaikai, kad mūsų namuose tarsi gyveno dvi šeimos – mano ir jų. Kad likčiau gyventi vienas, turėjau padaryti lemtingą žingsnį... Ir jį padariau. Kartą girtas užtvojau savo sūnui, o kitą rytą neberadau šeimos namie...“ – pasakoja Dairus.

„Dabar aš neturiu nieko. Gyvenu vienas mažame bute. Auginu šunį, kuris yra vienintelis mano draugas. Gyvenu mažame miestelyje. Mano žmona turi būrį draugų, sukūrė naują šeimą. O mane visi vadina girtuokliu, smurtautoju. Gal kada nors tai pasikeis? Norėčiau išgirsti, kad šeima man atleido, kad vaikai mane myli. Ar bent prisimena, kad esu. Lauksiu, gal ta diena ateis”.

Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos kodas – žurnalistika“. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.