Mėgau piešti ir mano ranka piešdavo visokiausius hieroglifus ir ženklus.
Nors dar buvau mažas, niekam neleisdavau savęs skriausti, jeigu kas nors pasikėsindavo į mane, aš visada atkeršydavau. Buvau uždaras, su niekuo nebendravau.
Kai pradėjau mokytis, mus mokė netikėti Dievu, tačiau aš ir taip juo netikėjau, o priartėjus prie bažnyčios pastato, mane pradėdavo purtyti.
Mokiausi įvairiausių būrimų ir kitokių demoniškų darbų, aš buvau įžūlus ir kerštingas.
Gerti pradėjau dešimties
Kai man buvo dešimt metų, pradėjau gerti. Tai prasidėjo vienose vestuvėse, paragavau ir to užteko. Mokyklos lankyti nenorėjau, kasdien bėgau iš pamokų, kol galų gale visai pabėgau iš mokyklos. Pradėjau keliauti pėsčiomis po Lietuvą, nes turėjau svajonę ir keliavau per didelius miestus, mažus miestelius ir per kaimus.
Man nerūpėjo, kokie dabar metai, mėnuo, ar savaitės diena. Stengiausi aplenkti bažnyčias ir nesusitikti kunigo, nes jų bijojau, jei netikėtai susidurdavau su kunigu, bėgdavau, kiek kojos neša ir rėkdavau kunigui, kad jis žudikas.
Kartą išdrįsau įeiti į bažnyčią, o man iš po padų pradėjo rūkti dūmai. Tai pamatęs kunigas pradėjo šaukti: „Velnias atėjo į bažnyčią!“, žmonės pradėjo mane vytis, o aš bėgau iš ten kiek mano kojos nešė.
Pusantrų metų komoje
Kartą, kai atvykau į vieną miestą, sustabdžiau automobilį, kad mane pavėžėtų, ir įvyko avarija. Visi keturi žmonės, važiavę tuo automobiliu, žuvo vietoje, o mane ištiko koma. Komoje išbuvau pusantrų metų. Pabudęs nieko nesupratau - nei kas atsitiko, nei kur aš patekau.
Man padėjo viena gydytoja. Ji pasakė, kiek laiko čia guliu ir kad ji tikėjo, jog aš pabusiu iš komos, todėl budėjo prie manęs ir su manimi bendraudavo. Ji man patarė pasikalbėti su kunigu. Aš labai supykau ir pradėjau ant jos šaukti, jog nėra jokio Dievo ir nereikia man jokių kunigų. Tačiau ji labai ramiai sureagavo, nusišypsojo man ir pakvietė brolį pranciškoną. Kai jis atvyko ir pradėjo mane kalbinti, nesiruošiau su juo kalbėtis. Tačiau jis vis kalbino mane ir paklausė: „O kai tu ėjai tuneliu, matei šviesą ir tamsą, ką tada rinkaisi?“ Aš atsakiau: „Šviesą“. Tada jis man sako: „Tau reikės pasirinkti, pro kurias duris įeiti. Įėjus pro vienas, nueisi į barą, kur visokie skanūs valgiai, gėrimai merginos ir kt., įėjus pro kitas krisi į bedugnę iš kurios negalėsi išlipti, o įėjus pro trečias duris šviečia saulė, čiulba paukščiai, čiurlena šaltinėlis. Ką gi tu rinksiesi?“ Aš jam pasakiau, jog man reikia laiko pagalvoti.
Po savaitės pats prašiau, kad man pakviestų tą kunigą. Kai atėjo, paklausė, ką gi aš nusprendęs. Aš pasakiau, jog renkuosi trečiąsias duris, kur taip gražu. Jis labai apsidžiaugė ir išeidamas davė man paskaityti Naująjį Testamentą. Perskaičiau, bet nieko ten nesupratau. Vis tas pats ir tas pats, apie kažkokį Jėzų rašoma. Į bažnyčią eiti net neplanavau, kai išeisiu iš ligoninės, bet kai grįžau į Kretingą, tiesiu taikiniu įžengiau į bažnyčią, kur vyko jaunimo mišios.
Įvyko kažkas nepaprastai nuostabaus, nes aš drauge su visais pradėjau giedoti visas giesmes, nors jų nemokėjau ir neturėjau jokių užrašų.
Įstoti į vienuolyną sutrukdė alkoholis
Po mišių mane vienas jaunuolis pakvietė stoti į pranciškonų jaunimo tarnybą.
Bebendraujant manęs paklausė, ar esu pakrikštytas. Pasakiau, kad ne. Mane nusiuntė pas kleboną Antaną, jis man padavė Katekizmą ir liepė išmokti iki Velykų, o per Velykas žadėjo mane pakrikštyti.
Pasimokiau savaitę ir vėl nuėjau pas kleboną ir pasakiau, kad noriu krikštytis dabar, nenoriu laukti jokių Velykų. Po ilgo ginčo aš jam pasakiau, kad krikštytų dabar, arba visai nesikrikštysiu. Jis pagaliau sutiko mane pakrikštyti. Ir tuoj pat, per jaunimo mišias mane pakrikštijo brolis Astijus.
Buvau vienas iš kandidatų stoti į vienuolyną ir man buvo duotas vienerių metų bandomasis laikotarpis. Tačiau turėjau atsisakyti, nes buvo problemų su alkoholiu.
Kaltino kryžiaus vagyste
Vieną kartą man šovė į galvą mintis pasidaryti didelį kryžių ir nunešti jį į Šiaulius ant Kryžių kalno. Aš jį padariau ir antrą Kalėdų dieną iškeliavau Šiaulių link, nešinas kryžiumi. Neturėjau nei pirštinių, nei šaliko, bet tai man nesutrukdė. Daugelis sutiktų žmonių sakydavo: „Mesk tu tą kryžių ir eik namo“, tačiau aš ėjau toliau, nieko jiems nesakydamas.
Kai kurie žmonės priimdavo mane pernakvoti, bet buvo ir tokių, kurie nepriimdavo. Atėjau iki Šiaulių, o čia kažkoks žmogus iškvietė policiją, neva aš pavogęs tą kryžių. Policija man liepė palikti tą kryžių ir važiuoti su jais į skyrių, norėjo patikrinti, ar nesu ieškomas. Aš pradėjau jiems šaukti, kad nepaliksiu čia to kryžiaus, bet nešiuosi kartu. Pamatę, kad neįkalbės, jie pririšo kryžių prie automobilio stogo ir nuvežė iki skyriaus.
Kai paskambinę sužinojo, jog nesu ieškomas, ir dar buvo išbarti, pasikvietę mane atsiprašė, davė man pirštines ir šaliką, o viena tardytoja atnešė arbatos ir sumuštinių. Išeinant dar palinkėjo gero kelio. Atsisveikinęs nunešiau kryžių iki Kryžių kalno ir įkasiau. Buvau šiek tiek pavargęs.
Išgyventi padėjo geri žmonės
Grįžtant atgal sumaniau autobusu nuvažiuoti iki Šiluvos. Tačiau persigalvojau ir nuėjau pėsčias. Kai nuėjęs į koplyčią atsiklaupiau pasimelsti, dingo visas nuovargis, o aš pasijutau tarsi ant sparnų. Koplyčioje nebuvo žmonių, aš užsimerkiau ir pradėjau melstis. Besimeldžiant pasigirdo, lyg kažkas vaikšto aplink mane, atsimerkiau, bet nieko nebuvo. Pasirodė, lyg kažkas įkišo ranką man į kišenę ir vėl girdėjau tarsi kažkas apie mane vaikščiotų. Atsimerkęs vėl nieko nemačiau, bet patikrinau kišenes ir pamačiau, jog kažkas man ten įdėjo pinigų. Norėjau padėkoti, bet nebuvo kam. Išeidamas girdžiu: „Būk palaimintas, sūneli, eik su Dievu.“
Buvo vakaras, todėl pasilikau nakvoti Šiluvoje. Atėjau pas kleboną ir paprašiau nakvynės, bet jis mane išplūdo visokiausiais žodžiais. Tai girdėjo moteriškė, einanti iš bažnyčios. Ji tarė: „Klebonėli, ką jūs darote, o mokote tai visai ko kito, jūs esate veidmainis.“
Ta moteris mane parsivedė namo ir apnakvindino. Pabudęs ryte išgirdau, kaip atėjusi pas tą moterį jos kaimynė mane koliojo. Bet aš nesupykau. Lyg niekur nieko nusiprausiau, prisėdau prie stalo ir pradėjau garsiai melstis ir dėkoti Dievui už šias dovanas ir visus žmones. Kaimynė apsiašarojo, atsiprašė, aš nusijuokiau ir pasakiau: „Nepykstu, miela sese, būkit palaiminta, Jėzus jus myli.“ Po dešimties minučių ji išėjo, atnešė man lauktuvių ir pinigų grįžti namo. Bet iš ten aš grįžau tik po savaitės. Ta moteris, pas kurią aš nakvojau, per pamaldas visiems žmonėms papasakojo, kaip klebonas pasielgė su manimi, tai visi žmonės pakilo ir išėjo iš bažnyčios.
Požiūrį pakeitė grotos
Grįžęs į Kretingą susiradau darbą laidojimo namuose. Rengdavau mirusius, kasdavau duobes, šermenų metu giedodavau Kalvarijų Kalnus, nes tokios pas mus, Žemaitijoje, šarvojimo tradicijos. Bet aš vis dar turėjau bėdą, nes manyje buvo demonas, kuris nebuvo išvarytas, ir turėdavau visokių problemų, bet narsiai su tuo grūmiausi, kaip sugebėjau.
Neturėjau jokių baimių, išskyrus aukščio baimę. Tačiau kartais užeidavo noras pasitraukti iš gyvenimo. Kartą išgėriau žiurkių nuodų, bet ir tada nieko neįvyko, todėl aš šaukiau, kad esu niekam nereikalingas nei danguje, nei žemėje, visi mane atstumia, niekas manęs nemyli. Bet, pasirodo, kad mane mylėjo Jėzus, kuris visados mane saugojo ir gelbėjo nuo piktojo, tik aš to nesuprasdavau. Vis dar buvau užsidaręs savyje ir piktas ant viso pasaulio. Kaip žmonės sakydavo, buvau „velnio neštas ir pamestas“.
Mano gyvenimas griūdavo kasdien. Kai kartą po išpažinties kunigas išdavė mano paslaptis kitiems, man giliai širdyje kilo didelė abejonė dėl Dievo, todėl aš ir vėl apie Jį nebegalvojau, tiesiog pamiršau Jį. Aš atsidūriau aklavietėje, už grotų. Tada permąsčiau savo gyvenimą ir pamačiau, kad gyvenu ir mąstau neteisingai ir nusprendžiau savo jėgomis pakeisti savo požiūrį į kitus žmones ir savo gyvenimo būdą.
Buvau vedęs, prieš išeinant į laisvę, atvažiavo mano buvusi žmona, ji prašė, kad nesiskirčiau su ja, kad ji pasikeis. Pasimatymo metu aš jai pasakiau, kad greitai būsiu laisvas ir jeigu mes vėl pradėsime gyventi drauge, ji turės pasirinkti alkoholį arba mane. Ji pasakė, kad ji vis tiek norėtų išgėrinėti. Tada jai pasakiau, kad jei taip, tai mes nebeturime apie ką kalbėtis ir išėjau iš pasimatymų kambario. Po to pusvalandį galvojau, ką aš čia jai pasakiau, juk aš pats neplanavau mesti gerti. Bet Dievas turėjo savo planų ir vedė mane tokiu keliu. Sugrįžęs į būrį, visą degtinę, kurią buvau pasigaminęs, išpyliau lauk. Viršininkas nustebęs manęs paklausė, ar jau visai nebegersiu, aš atsakiau, kad ne.
Išėjęs į laisvę, nebegrįžau į Kretingą pas senuosius draugus, nutariau pakeisti savo gyvenimo būdą. Pradžioje labai buvo sunku, bet aš nenusiminiau, nes tiek visko iškentėjęs, tikėjau, kad aš ir dabar nugalėsiu visas kliūtis ir rasiu išeitį iš bet kokios padėties. Pradžioje man padėjo viena moteris iš Kauno, o po to kreipiausi į Moterų krizių centro pirmininkę Aušrą. Ji man labai daug padėjo. O svarbiausia, Dievo apsauga ir pagalba mane visur lydėjo, nors to nesupratau, bet ją priimdavau.
Nusprendžiau kreiptis į egzorcistą
Vis dar negalėjau atsikratyti šėtono įtakos ir vieną kartą nei iš šio, nei iš to kilo mintis pasitraukti iš gyvenimo. Pasidariau kilpą, pasistačiau kėdę, prieš įkišant galvą į kilpą dar nutariau pasiųsti vienai pažįstamai SMS, kad siųstų Dievui žinutę, nes žadu kartis. Nespėjau užsinerti kilpos ir pajutau stiprų smūgį nuo kurio nugriuvau. Taigi likau gyvas.
Nuvykau į Kauną pas tą pažįstamą ir ji man patarė nueiti pas egzorcistą į šv. Antano bažnyčią. Ir dar pasakė, kad kai gavo mano trumpąją žinutę, ją išsiuntinėjo daugeliui, kad melstųsi už mane. Nuėjau pas tą egzorcistą, besikalbant su juo, mane pradėjo purtyti ir kaitaliotis juoko bei pykčio priepuoliai.
Po šios procedūros mane erzino visos maldos ir į bažnyčią vėl negalėdavau įeiti, visą mane draskydavo. Pasirodo, kad tas egzorcistas dar labiau pažadino manyje tą demoną, todėl aš ir toliau su juo kovojau.
Garsiai bariausi su Dievu
Po metų išvykau į Prienus, o netrukus persikėliau į Kėdainius. Vieną dieną nuvažiavau su reikalais į Šilutę, o grįžau iš ten tranzuodamas, tačiau niekas nestojo. Oras buvo šaltas. Pradėjau melstis Dievui, kad Jis atsiųstų man transportą, kuriuo galėčiau grįžti į namus, tačiau kad ir kaip iš sielos gelmių meldžiausi, vis viena niekas nestojo.
Nuėjau apie šimtą kilometrų, buvo naktis, tamsu. Supykęs pradėjau garsiai bartis su Dievu. Sakau: „Dieve, Tu sakei – prašykite ir gausite, tačiau aš prašau, bet nieko negaunu! Štai Tau iššūkis, metu Tau baltą pirštinę, jei Tu esi, nusileisk Žemėn ir pakalbėkime, kaip vyras su vyru“. Ir pradėjau koliotis.
Man dar bekalbant sustojo automobilis, sako,- „lipk į galą, pavėžėsiu“,- po to paklausė, kur važiuoju, pasakiau, kad į Kauną, tada jis sako: „Tai mums pakeliui, ateik į priekį“. Atsisėdau ir sakau: „Ačiū Tau, Dieve, ir atsiprašau“. Žmogelis pasižiūrėjo, nusijuokė ir paklausė: „Tai su Dievu bareisi?“ Sakau: „Taip, ir tuo pat metu Tu sustojai“.
Grįžęs namo, susirinkau viską, ką turėjau, ir išvykau į Vilnių. Buvo 2009 metai, ten gyvenimą pradėjau nuo nulio. Darbo neturėjau, ilgokai gyvenau nakvynės namuose, bet rankų nenuleidau, vis ieškojau kažko geriau. Oficialiai išsiskyriau su buvusia žmona. Ir tais pačiais metais vėl nuvykau pas egzorcistą. Seanso metu buvau nežmoniškai draskomas, patyriau didžiulį skausmą, varomas demonas nežmoniškai staugė, bet džiaugiausi, kad pasirinkau tokį sprendimą, nes demonas mane paliko.
Naujo gyvenimo pradžia
Aš pasijutau daug geriau, pradėjau lankyti visas bažnyčias. Nesmerkiu nei vieno tikėjimo, net ir tų, kuriuos vadina sektomis, meldžiuosi už visus, kad suprastų, atsiverstų ir atrastų tikrąjį Dievą.
Visur, kur tik ėjau, važiuodamas autobusu ar troleibusu, garsiai šlovinau Dievą, man buvo nesvarbu, ką apie mane pagalvos žmonės. Kiti manęs klausdavo, kodėl tu ne dainas dainuoji, bet giesmes giedi, aš atsakydavau, kad Jėzus mane išgelbėjo, prikėlė naujam gyvenimui, kad Jis vienintelis mano šeimos narys ir esu Jam dėkingas. Po kiek laiko gavau laikiną darbelį, nuo kurio prasidėjo šioks toks pasitikėjimas žmonėmis, nors, aišku, ne visais.
Po kurio laiko susiradau Veikliųjų žmonių bendriją, esu labai laimingas ir dėkingas bendrijos broliams už priėmimą, dabar nebesijaučiu atstumtas, o taip pat dėkingas Jėzui, kuris mane visur veda.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
