Galbūt esu visiškai neįdomus pašnekovas ir sunkaus būdo žmogus, tačiau beveik visi ligoninėje sutikti likimo draugai - ne ką geresni.
Išimtis - Kornelijus iš Kėdainių ir profesorius Leonas iš Kauno. Su jais ir dabar pasikalbame telefonu. Tačiau pakalbame kelias minutes ir atsisveikiname, vėl dirbam savo darbus.
O štai pensininkas Zigmas iš Garliavos, kurio lova buvo greta, jautė pareigą kiekvienam nepažįstamam žmogui papasakoti savo ligos istoriją su menkiausiomis detalėmis.
Tas pasakojimas visada buvo vienodas ir užtrukdavo mažiausiai 20 minučių. Po poros dienų ją jau buvau girdėjęs maždaug 10-12 kartų ir tikrai neabejojau, kad išprotėsiu.
Negana to, pensininkas jautė nenumaldomą poreikį bendrauti. Pasakodavo apie viską: Garliavos žmones, daržovių auginimą, dėstė savo nuomonę apie politikus.
„Tai ką, pradedam kalbėti?“, - vos išgirdęs tylų kažkieno bruzdesį 6 valandą ryto garsiai pasiteiravo Zigmas.
Tąkart jau man kilo noras jį prikulti. Mat atsikėlęs anksti rytą, dienomis jis užmigdavo po 4-5 kartus.
Zigmo knarkimas buvo girdėti net kaimyninėse palatose, o vakarais jis slaugytojoms skųsdavosi nemiga. Gerai, kad gydytojai leido kaimynui važiuoti į sanatoriją.
Nenumaldomą norą kalbėti jautė ir Juozas iš Alytaus. Tik apsimetęs miegančiu galėdavau jį užčiaupti. Vos paimdavau į rankas laikraštį, jam kildavo gausybė klausimų.
„Kokia geriausia sanatorija? Kokia bus sriuba pietums? Kada mane išleis iš ligoninės?“, - į visus šiuo klausimus turėjau ieškoti atsakymų.
Dešimtis kartų per dieną Juozas skambindavo savo sugyventinei į Alytų. „Labas, zuikuti“, - kaskart pasisveikindavo su ja ir ilgai pasakodavo šviežiausias naujienas.
Gydytoja Eglė - kiekvieno paciento svajonė. Nuo jos veido beveik nedingsta šypsena, o guvios akys visada spinduliuoja gera energija.
Jeigu Eglė savo tyru ir ramiu balsu pasakytų, kad liko gyventi dvi savaitės, šią žinią turbūt sutikčiau be jokių emocijų. Jeigu šalia yra ši gydytoja, nieko blogo neturėtų atsitikti.
Taigi, praėjus porai dienų po operacijos Juozas pasiskundė gydytojai Eglei, kad jo savijauta suprastėjo.
„Nieko baisaus, - mėgino nuraminti gydytoja. - Ketvirtą ar penktą dieną po operacijos žmogus dažnai atsiduria duobėje“.
Gydytoja bandė paaiškinti, kad galimas laikinas pablogėjimas, tačiau nieko baisaus neatsitiks.
Eglei išėjus iš palatos Juozas čiupo telefoną ir paskambino mažiausiai penkiems žmonėms.
„Esu duobėje“, - tik tiek tepasakęs alytiškis nutraukdavo pokalbį ir skambindavo kitam žmogui. Nesunku įsivaizduoti, kokių baisių dalykų dėl informacijos stygiaus prisigalvojo jo pašnekovai, todėl Juozo telefonas pradėjo kaisti nuo jų skambučių. Šis kartojo tą patį - jis esą pakliuvo į duobę.
Juozas išties ten atsidūrė, tačiau gerokai vėliau. Išvykimo iš ligoninės išvakarėse jis buvo išvežtas į reanimacijos skyrių. Daugiau jo nemačiau, kol pats palikau klinikas.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
