Būta čia ko, sakysite, - bomžai kiemuose kaip katinai - vieni ateina, kiti kažkur dingsta, su paslaptinga tendencija daugėti. Bet šis žmogus pasirodė ypatingas.
Dėmesį patraukė visad tvarkingai paklotas jo guolis. Šįkart akis užkliuvo už „kojūgaly“ stovinčio bambalio. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, jog ten... šlapimas! Šis benamis nesišlapina kur pakliuvęs, o „didelius“ gamtinius reikalus ne sykį mačiau neskubriai kulniuojantį link „ToiToi“ būdelės. Nesu jo matęs „su kvapu“. Naujų metų vakare 9 val. mačiau jį ramiai miegant savo lovoj. Štai toks netipiškas portretas. Gaila, vis nerandu progos žmogų užkalbinti, viliuosi bus dar.
Arba kita moteris, sutemus su vežimaičiu išsiruošianti revizuoti konteinerių. Jos butas iki lubų užverstas visokiais rakandais. Kur jos artimieji? Ką mano jos kaimynai? Ar ji moka mokesčius, ar turi draugų, ar žiūri žinias, ar balsuoja per rinkimus?
Pažvelgus į šiuodu (o ir į daugelį kitų panašių), regis, kad ne šio svieto šie žmonės. Ar tikrai? Senatvinė dimensija, keistumas, susitaikymas su pralaimėjimu ir prisitaikymas gyventi visuomenės užribyje dar nereiškia, kad turime juos vertinti kaip ligą, nuostolį ar anomaliją.
Kas juos pašnekina, išsiaiškina, kodėl jie atsidūrė ten, kur yra šiandien? Ką rodo jų televizorius ir internetai? Kaip jie mato aplink supantį pasaulį - šviečiančias parduotuves ir bankus, protinguosius ekspertus ir kažkur lekiančias darbo bites, socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemą, mūsų valstybę ir savivaldą, bendruomenes? Jei apskritai ją pastebi - tai kaip ją vertina?
Tad kaip neteisinga yra benamius piešti viena bjauria spalva! Kaip neteisinga lipdyti visiems vienodas etiketes ir klišes. Ir kaip svarbu individualiai žvelgti į kiekvieną žmogų, ieškoti būdų palengvinti jo dalią. Tik taip galime viltis, kad sunkią valandą neliksime vieni kovoti su stichijomis, kad bus, kas pasirūpina mumis pačiais.
Daugelis mūsų sutikę pašalpos atsiimti atėjusį pijoką ar įtartinai kailiniuotą ponią skubame teisti visus nepasiturinčius. Klijuoti tinginių, apsimetėlių ar lūzerių etiketes. Patys pasirinko - nesimokė, prisidirbo vaikų, ėmė gerti, nebuvo apdairūs ir protingi skolindamiesi... Bet ar tikrai pakliūti į tokią padėtį yra pasirinkimo, noriu/nenoriu reikalas?
Bandydamas įsistoti į šių žmonių batus ieškai atsakymo, kaip geriausiai galėtume ir turėtume jiems padėti. Tai, ką mačiau ir tai, apie ką svarsčiau, tik dar labiau sustiprina mano motyvaciją ieškoti atsakymų ir stengtis padėti tiems, kuriems pagalba būtina, kurie neturi daugeliui mums elementarių dalykų - savo lovos, šaldytuvo, šiltos vakarienės…
Ačiū visiems, kurie padedate!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
