Ir štai - šiandien Pobalkoniškių herojų netikėtai sutikau.
Gi einu, žiūriu, vyras su keliais nešuliais nešinas keliauja, vis sustodamas pasiilsėti. Jei ne rankoje 5 litrų bambalis, tikriausiai ir nebūčiau atkreipęs dėmesio. Paprastas „rabotiaga“, kokių čia apstu Žirmūnuose. Žiūriu, suka į pažįstamą takelį. Pasidarė smalsu, tad mudu su šuneliu patraukėme pavymiui.
Ir ką jūs pasakysit - akurat, žmogelis pasuka prie savo dailiai po balkonu paklotos lovos. „Ar tai čia jūs čia miegate?”, klausiu.
Ir iš tiesų buvau nustebęs - galvojau, kad čia nakvoja anas kitas vyriškis, išdžiūvęs toks. O šis nė iš tolo nepanašus į aną. Apsirikau, vienžo. O anas pasirodo tikrai nakvodavo čia - tiesa, netoliese, už dviejų balkonų - ir tikrai, ten ir dabar buvusiame migyje teberaudonuoja paliktas palaikis apklotas. Pažįsta žmogelis ir prie gretimo penkiabučio pernai nakvojusius personažus - „kvietėsi pas save bandas, tai ir išvijo juos“ (tikra tiesa, savo akimis mačiau, kaip kaimynai bomžų trijulę nuvijo, bet tai jau kita istorija).
Kodėl miegate po balkonu, klausiu. Vyras atrodo mažumą išsigandęs užkluptas netikėtai, ėmė teisintis, kad ir į bambalį šlapinasi (taip ir sakė - „šlapinuosi”), nieko nevagia (sic!). „O štai gretimais ateina visokios bobos m_žt″, kalbą nuo savęs bando nugręžti žmogus.
Kodėl miegate po balkonu, kartoju, ar neturite namų? Turėjau, sako. Kas atsitiko, klausiu. Stojo ilgos minutės pauzė, ir atsakymo taip ir neišgirdau. Klausiu, kodėl neinate į nakvynės namus? Atsako - ten reikia dokumentų (visi šitaip paprastai atsako į panašų klausimą, standartas). Sakau, kad pirmame aukšte gi priima ir be dokumentų, ypač per šalčius. „Utėlynas ten, baisu”, - o aš nepuolu prieštarauti (esu ten lankęsis, vargu ar ryžtumėtės ten permiegoti…).
"Tai iš ko gyvenate, ką veikiate dieną?", - klausiu. "Butelius renku, aliuminį, šiek tiek kapeikų susigraibau", - atsako. „Maksimos”, sako, va, atiduoda gerą maistą.
(Oho, čia man pasidaro įdomu) Kokioje čia „Maksimoj” šitaip? "A, - sako, - visose - palieka dėžes geros dešros, mėsos - gali pasiimti, kas nori. Nori, sako, nuvesiu ir tave?
Čia reikia padaryti dar vieną ekskursą į šoną. Ne pirmą kartą paaiškėja, kad benamiai minta maistu iš parduotuvių ar kavinių. Tas maistas veikiausiai pasibaigusio galiojimo (nors tikriausiai dar valgomas), arba išėdos. Tokia geraširdiška praktika (kaip ir maisto palikinėjimas prie konteinerių) ne tik kad žemina nepasiturinčių žmogišką orumą, bet ir netiesiogiai skatina benamystę. Kam ieškoti socialinės tarnybos pagalbos, jei esi pavalgęs, turi stogą (OK, balkoną) virš galvos, o jei reikia sukrapštai ir „burnelei“? „Maksimos“ et co. turėtų apie tai pagalvoti.
Pasisakęs, kad to maisto nereikia, nes dirbu „Maisto banke“, pralaužiau nepasitikėjimo ledą. Pasirodo Stasys (toks žmogaus vardas) čia jau nakvojo prieš metus, po to 9 mėnesius praleido „Alytuje“, čia vėl įsikūrė nuo 20-tos. Paleistas iš įkalinimo įstaigos grįžo į Vilnių, kur, nors ir nebūdamas vietinis, nugyveno nemažai metų („Alytuje nieko nepažįstu, dar užmuš kas nors”, sakė). Už ką sėdėjo, neklausiau - bet keliskart sakė „nevagiu”…
Pakalbėjome apie geresnes sąlygas nakvynės namuose Vilkpėdės g. - Stasys sakė apie juos girdėjęs."Carito" nakvynės namuose prie stoties, sakė, dabar vietų nėra, o štai apie Kalinių globos draugiją nieko nežinojo. Paaiškinęs, kur ta Panerių g. 10, išgavau pažadą, kad ten nueis - ši draugija suteikia laikiną pastogę, suorientuoja ir net duoda darbo grįžusiems iš ten ir norintiems kabintis į gyvenimą.
Nebuvo Stasys nuėjęs ir pas Vilniaus savivaldybės socialinius darbuotojus - nustebo sužinojęs, kad jie padeda ir dokumentus susitvarkyti, kad yra vienkartinės pašalpos variantai etc. Sakė nueis - paaiškinau, kur.
Žodžiu, tokia štai istorija. Žmogus švarus, blaivas, nesenas, sveikas ir tikėtina darbingas, o gyvena po balkonu, butelius ir skardines renka. Sveikas santykinai, žinoma, - man pasirodė, kad neturi priekinių dantų. Čia gal kalėjimų specifiką geriau išmanantys gali pasakyti, ar tai kurios iš nuskriaustųjų kastos požymių. Teko girdėti, kad grįžę iš kalėjimo tęsia gyvenimą pagal nelaisvės „paniatkes“, dėl to neretai nepajėgia susirasti normalaus darbo ir susitvarkyti buities. Gyvenant lauko sąlygomis nusikalsti ir sugrįžti į koloniją juk paprasta kaip viens-du.
Pažadėjau, kad Stasį aplankysiu vėl, ir jei nepyks pakamantinėsiu, kaip sekasi - vis tik kaimynai esame… Vienu metu prašė manęs garsiai nekalbėti - juk balkono šeimininkai miega. Sakė su jais kalbėjęsis - šeimininkas policijoje dirba (sIc!), jis ne prieš, kad Statys čia po jais apsistojęs.
Atsilabinęs paspaudžiau šiltą delną ir palinkėjau sėkmės. Ir tik tolokai paėjėjęs prisiminiau neatsidavęs kišenėje turėto apelsino - bet, tiesą sakant, vyras ir neatrodė toks, kurį reikėtų šelpti. Sėkmės tau, Stasy, - su Dievo ir gerų kaimynų pagalba.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
