Vis bandau suprasti, kodėl dalis mūsų tikime, kad mūsų valstybė ir tauta yra silpna. Amžini partizanai. Pasmerkti kautis ir pralaimėti. Kodėl mes manome, kad esame pasaulio bendruomenės paraštėse? Kodėl net išsilavinę sporto komentatoriai, švęsdami pergalę prieš JAV „Svajonių komandą“, pabrėžia partizanišką naratyvą - maži ir silpni lietuviai palaužė galingus amerikiečius?
Jeigu skiname pergales vieną po kitos, tai esame nugalėtojai! Jeigu mūsų ekonomika auga sparčiausiai Europoje, tai nesame tarptautinės bendruomenės pilkosios pelytės! Jeigu mūsų specialistus gerbia visame pasaulyje, tai esame reikalingi ir vertinami!
Mes žaidžiame politikos Čempionų lygoje. Mūsų draugai – galingiausios pasaulio valstybės. Esame svarbūs pasaulio bendruomenės nariai.
Net mūsų valstybės atgimimas prasidėjo čempioniškai - vos ne plikomis rankomis įveikus tankais ginkluotą sovietinę kariuomenę. Tai buvo įspūdinga ir džiaugsminga pergalė. Todėl privalome kaip reikiant pasilinksminti!
Apžvalgininkas Rimvydas Valatka taikliai pastebėjo, kad amerikiečiai savo Nepriklausomybės dieną švenčia linksmindamiesi paplūdimiuose. Sausio mėnesį mūsų paplūdimiuose nėra linksma, o į vandens parkus visi šventėjai netilptų. Bet mes turime smagią, nors ir išsikvėpusią žiemos šventę, – Užgavėnes. Užgavėnių motyvus galėtume panaudoti švęsdami ir Sausio 13-ąją.
Pagrindinis šventės akcentas būtų sovietinių tankų deginimas. Žinoma, deginti plieninius griozdus būtų neracionalu. Ir dar smirdėtų. Tačiau tankų galėtume pasigaminti iš kartoninių dėžių (tarkime, nuo bananų). Svarbiausia, kad tos dėžės būtų didelės, o šonus puoštų raudonos žvaigždės.
Padegusi sovietinius tankus besilinksminanti minia šoktų aplink laužą ir dainuotų lietuviškas dainas. Ne tas būbiančias ir niūrias, bet linksmas! Kad žandai paraudonuotų!
Tuo linksmybės nesibaigtų. Kol aplink degančius tankus suktųsi lietuviški šokiai, nežinia iš kur išdygtų du sovietinės armijos uniformą apsirengę vyrai, karutyje vežantys kaimo kvailiuką. Jis demonstratyviai maskatuotų rankomis ir vis rėktų: „Savi šaudė į savus!“ Išsiropštęs iš karučio, kvailutis desperatiškai bandytų patekti į linksmybių rato vidurį. Tačiau besilinksminanti minia nekreiptų į jį dėmesio ir linksmai tryptų meškakojį. Galiausiai, nieko nepešęs, kvailiukas sėstų į savo varganą karutį ir nudumtų Rytų kryptimi. Tada švenčianti minia pakeltų taures, o danguje nugriaudėtų fejerverkai.
Gal scenarijus nėra tobulas, tačiau idėja – smagi. Linksmybių detales ir naują tradiciją turėtume sukurti patys. Visi, kurie atstovaujame nugalėtojų tautai ir kurie myli savo šalį. O tokių yra labai daug. Tam, kad jie visi susirinktų švęsti galingos pergalės ir sėkmingo gyvenimo, reikia nedaug – kad pokšteltų šampanas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
