Demokratija - idiotams?

„Teprasmenga ta sušikta valdžia! Kokią teisę jie turi branginti cigaretes?“ – piktinosi draugų rate pypkę traukdamas žmogelis. „Esu laisvas žmogus, todėl su savimi, savo sveikata ir gyvenimui darau tai, ką noriu“, – karščiavosi įniršėlis... Kiek tiesos jo žodžiuose? Daug? Mažai? Viskas, matyt, reliatyvu ir priklauso nuo to, kaip ir kur tu gyveni.  

Jei gyveni negyvenamoje saloje, tai elkis, kaip tik išmanai. Jei gyveni valstybėje - mums teks susitarti.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Jei gyveni negyvenamoje saloje, tai elkis, kaip tik išmanai. Jei gyveni valstybėje - mums teks susitarti.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Saulius Veržikauskas

Jan 30, 2013, 2:46 PM, atnaujinta Mar 12, 2018, 10:59 PM

Jei gyveni negyvenamoje saloje, tai elkis, kaip tik išmanai. Nori rūkyti? Rūkyk. Aišku, jei turi ką. Be kelnių vaikščioti patinka? Vaikščiok. Tai tavo sala, tu esi jos karalius, todėl ir elgiesi pagal savo norus ir, jei tau imponuoja tavo plikas užpakalis, blyksėk juo dieną bei naktį.

Ne, šiame rašinyje pulti vien rūkorius nesiruošiu, nes tai tik mažas kvailumo lašelis dideliame idiotizmo vandenyne. Mus, kaip civilizaciją, kaip padarus, kurie vadinasi Homo sapiens, žudo du aspektai: mūsų pačių susikurtų valdymo struktūrų atsainus, tiesiog nusikalstamas požiūris į mūsų sveikatą bei gyvenimus žalojančius reiškinius ir mūsų pačių savęs nesveikas lepinimas.

Įsivaizduokime: prieš mūsų akis tvirtas, gerai valdomas ūkis. Ūkio šeimininkas patyręs: žino, ką reikia daryti, kaip elgtis, kad ūkis ir toliau tvirtėtų, kad jame dirbantys ir gyvenantys būtų patenkinti ir sveiki. Darbai skirstomi atsižvelgiant į tuos darbus atliekančiųjų gabumus. Vyrauja griežta dienotvarkė, su pertraukomis valgymui ir poilsiui. Tai - gerai suderintas mechanizmas, kur net pats mažiausias sraigtelis sukasi savo vietoje ir tuo yra patenkintas.

Ir štai, vieną dieną, vienas tokių „sraigtelių“, Jonukas, į darbus pakyla girtut girtutėlis, kaip tautosakoje dažnai linksniuojamas šiaučius. Ar gali Jonas vairuoti traktorių? Dirbti prie staklių? Be abejo, ne. Todėl ūkio galva šiai dienai suranda mažiausiai kvalifikacijos ir dėmesio reikalaujantį darbą ir perspėja, kad jei kažkas panašaus pasikartos ateity, tai ponas Jonas bus gražiai išspirtas pro vartus.

Jums baisu? Nėra demokratijos, užgniaužtos žmogaus teisės? Oi, tikrai! Tačiau ūkio galva vis tiek ką tik nubaudė nedorėlį ir tuo sustabdė tolimesnę jo degradaciją ir suirutės užuomazgas savo ūkyje. Ar tai blogai? Manau, kad šis mano aprašytas vaizdelis ir sukurta situacija visiems aiški, bei suprantama. Suprantama, nes viskas pasakyta šviesiai tiesiai, be jokių paslapčių ir informacijos tarp eilučių.

Iš principo, gyvendami valstybėse, o ne negyvenamose salose, mes ir esame vieno didelio ūkio nariai. Tik mus valdo ne vienas išmintingas ūkininkas, o dešimtys viešų ar užslaptintų „išminčių“, kurių sprendimus, deja tie „užslaptintieji“ ir lemia. Bet dabar ne apie tai. Pradžiai turime pripažinti mus supantį absurdą. Taigi dėliojame.

Laisvas alkoholio vartojimas

Absoliučiai visi pasaulio mokslo vyrai pripažįsta, kad alkoholis negailestingai, be išlygų, naikina mūsų smegenis bei ardo organizmą. Ir daug smarkiau, nei kai kurių rūšių narkotikai, kuriems, kažkodėl, skiriamas išimtinis dėmesys ir jie draudžiami. Deja, mūsų valdantiesiems (nekalbu vien apie Lietuvą) svarbu išsaugoti darbo vietas keliems – keliolikai tūkstančių alaus ir degtinės gamintojų, o milijonai, dešimtys milijonų prasigėrusių, degradavusių būtybių nerūpi visai.

Na, tie degradai jau ir liks tokiais, tačiau norint išsiauginti sveiką kartą, reiktų gal kažką ir keisti, tiesa?... Ar geriau už alkoholį surinktus pinigus (aišku, dar pridėjus iš šalies, nes neužteks) išleisti tų pačių degradų gydymui? Gal ir nieko, visi užimti, dirba savo darbus: degradai geria, serga, stimpa – gydytojai juos gydo, duobkasiai duobes kasa... Vartojimo skatinimas, ne kitaip. O tai – išsigelbėjimas ekonomikai.

Rūkymas

Absoliutus žmogaus idiotizmo įrodymas. Negana to, kad rūkymas iššaukia begales ligų bei vėžinių susirgimų, mes už tą chemikalų prifarširuotą šlamštą, kuriame beveik nelikę natūralaus tabako, mokame gana didelius pinigus. Žodžiu, nuolat perkame brangius nuodus sau. Idiotizmas, nereikalaujantis jokių komentarų.

Daiktų, vadinamų maisto produktais, vartojimas mityboje

Parašiau „daiktų“, nes nesugalvojau švelnesnio pasvadinimo šlamštui, kuris pas mus vadinamas „maistu“. Taigi, traškučiai, saldūs „vaisvandeniai“ (ranka nekyla rašyti be kabučių, nes šie „gėrimai“ su vaisiais turi tiek bendro, kiek mano katinas su kaimyno puodu), guminukai, pagaliukai, šūdukai... Oi, atsiprašau, kad taip išsireiškiau, nors, manau, nesuklydau. Taigi tęsiame. Žuvies piršteliai, krabų lazdelės, visos virtos dešros – dešrelės, nuliesinti ir pasaldinti pieno produktai, begalės bandelių, batonų ir dar daug daug įvairaus, nors ir gražiai supakuoto, šlamšto... Manau, trūktų kantrybė, jei pabandyčiau visą šlamštą išvardinti. Jau geriau parašyti tai, ką galima valgyti. Tačiau apie tai – kitą kartą.

Iškreiptas „vaistų“ skyrimo principas ir jų reikšmė mūsų gyvenimuose

Jeigu mes kišame pirštą į ugnį, pajuntame veriantį skausmą. Kaip reaguojame? Iš karto traukiame pirštą iš ugnies. Na, paperštės valandą, gal dieną, ir praeis. Mes aiškiai suvokiame, kad skausmą iššaukė ugnis ir, kad reikia patrauktį pirštą. Kaip viskas vyksta mūsų visuomenėje? Šimtai, tūkstančiai gydytojų bei farmacininkų mums prisiekinės, kad geriausias gydymas – skausmo piršte malšinimas.

Apie tai, kad pirštą reikia patraukti nuo ugnies, nebus net užsiminta. Paprasčiau: mes dažniausia gydome tik pasekmes, nesigilinant į jas sukėlusias priežastis. Skauda pilvą? Visai nesvarbu, kad jūs į jį sugrūdote 5 dienų maisto porciją, kad tas maistas, iš esmės, nevalgomas. Taip pat nesvarbu, kad jūs nesidomite savimi ir taip maitinatės jau ilgą laiką. Svarbu, kad yra vaistas, kuris numalšins jus kankinantį skausmą! Valio!

Taip gydomos ir mūsų širdys, bei kiti vidaus organai. Kartais „į areną“ iššoka koks homeopatas ar kitoks burtininkas ir tada, jei jis įtikinamai pakalba, perkame jo siūlomas piliules. Žodžiu, farmacininkai kartais dalinasi rinka su kitais burtininkais ir absoliutaus dominavimo nesiekia. O kam? Aplink tiek ligonų, kad užteks visiems ir dar anūkams liks. Juk tie ligoniai negydomi, jiems piliulių ir kitokių burtų pagalba pratęsiama vegetacija iki tol, kol susilaukia palikuonių – naujų aukų. Tada jau galima juos ir Anapilin pasiųst, žinoma, brangių vaistų pagalba.

„Sveikatingumo“ ir „tikrojo kelio“ teorijos

Vienas baisiausių dalykų, kad tokias teorijas kuria išsilavinę ir gana protingi žmonės. Viena nedidelė smulkmena: visa tai jie daro tik dėl pinigų (teisingiau būtų, jei kurtų dėl rezultatų, kurie, be abejo, būtų įvertinti ir pinigais), todėl savo „teorijų“ principus kuria pagal to meto žmonių nuotaikas bei madą.

Mokslo pasiekimai ir žinios čia – retas svečias, nors skaitant dažną „sveiko gyvenimo principus“ apibrėžiantį „darbą“ galima susidaryti nuomonę, kad jį parašė mažų mažiausia penkių mokslo daktarų draugiškas ratelis. Reikia pripažinti, kad šie „kūrėjai“ iki begalybės ištobulina savo galimybes įtikinėti bei nuostabiai gerai išstudijuoja žmogaus psichologiją. Jei anksčiau mums kelią į ateitį rodė tik Leninas, iš delno varažijanti čigonė ar visame rajone žinomas telepatas – bitininkas – aiškiaregys (o gal žodis „aiškiaregys“ reiškia gerai matantį, akinių bei linzių nenešiojantį asmenį?) - tai šiais laikais šie burtininkai užima bene 50 procentų internetinės erdvės, jau nekalbant apie knygas ir nuolat horoskopus bei kitas „gyvenimo tiesas“ publikuojančią spaudą.

Taigi turime armijas astrologų, burtininkų ir kitokių ateities žinovų, tačiau vis tiek kiekvieną dieną įlipame į balą, lendame po mašinomis, ant mūsų krenta plytos, šika paukščiai, mus apvagia, apgauna, primuša... Ir visa tai, nepaisant to, kad armija geranoriškai nusiteikusių visažinių mus nuolat stengiasi perspėti dėl mūsų laukiančių nelaimių. Tas pats su dietomis. Keli šimtai pačių geriausių dietų pasaulyje mums prieinama spustelėjus vieną kompiuterio mygtuką, su užrašu „enter“. Dietas galime rinktis pagal savo skonį: galima nevalgyti kiaušinių, o galima vaisių.

Galima badauti, o galima ir 5 kart per dieną kimšti. Viskas priklauso nuo to, kokį pasaulio vaizdą mes susikūrę savo galvose ir kas mums priimtiniausia. Ir, be abejo, dietos mums padeda. Jos padeda plėsti akiratį, domėtis naujausiais nutricionistų pasiekimais, rekomendacijomis, gydytojų patarimais. Žodžiu, skatina mūsų smegenų darbą. Ir nesvarbu, kad mes ir toliau liekame nutukę ar ligoti: svarbiausia pats procesas, idėja, nusiteikimas! Juk taip malonu jausti rūpestį savimi ir makdonalde užsisakyti dvigubą mėsainį, dvi porcijas bulvyčių su dietine kola.

Dieta yra dieta, todėl su cukrumi geriau nejuokauti... Panašūs vėjai nuolat pučia ir mūsų dvasiniame pasaulyje. Dešimtys religijų, sektų, „krypčių“ bei kitokių būrelių muri nori atvesti į doros, laimės, harmonijos kelią. Mes, kvailiai, aišku, priešinamės, tačiau likimo savivalei palikti neliksime: mumis rūpinamasi, mums aiškinama, kas blogai, o kas ne, mums atveriamos senosios ir naujosios tiesos, ateivių nurodymai, senovės išminčių palikimai, dabarties Didžiojo Proto rekomendacijos. Mokslas kaip visada kuklus: kažkur, kažkokiuose portaliukuose lyg ir publikuojama kažkas, bet ... Nuobodūs tie mokslininkai. Atranda musę gintaro gabalėlyje ir tai jiems sensacija!

Ar ledo kristalą Marse pamato: oi, kaip rėkia! Pro langą pažvelkit, ten ledo ir sniego krūvos, bet mūsų Žemelė į Marsą nepavirto! Taigi, absoliučiai akivaizdu, kad mes be reikalo subrendome ir išaugome, nes mums nuolat peršamas pasakas bei fantazijas būtų daug įdomiau išgirsti vaikystėje. Nors vaikas dar suabejos, nes suvoks, kad tai pasaka. Gi, kai suaugęs ką „supras“ - tai amen... Kuolu iš galvos neišmuši...

Iškreiptas vaikų auklėjimas

Gal kiek grubokai, tačiau pasistengsiu viską išdėstyti aiškiai. Nei vienas tikras šunų mylėtojas nepaliks savo augintinio laisvai augti bei priprasti prie neigiamų instinktų ar įpročių. Šuo bus dresiruojamas, skiepijamas, šeriamas pagal griežčiausias taisykles, bet kokiu oru vedamas į lauką (ne tik dėl tuštinimosi), nuolat palaikoma jo sportinė forma. Jauname amžiuje šuneliui ir per snukutį bus užvožiama, kad neėstų iš svetimų rankų, ir dirželiu suplojama.

Šuo taip viską geriau atsimena, įsisąmonina. Viskas. Po metų kitų - tai idealus šuo. Jau supratote, kur lenkiu? Kodėl vaikus lyginu su šunimis? Kad paprasčiau viską įsivaizduotumėt ir nebūtų vietos tokiems iškrypimams (būtent šiuo auklėjimo klausimu), kaip „vaikų teisės“ bei „demokratija“. Gamtoje nėra nei vieno žinduolio (o mes, jei kas nežinojo, taip pat vaikystėje žindome), kurio kūdikis gimtų pilnas žinių ir patirties. Mes, žmonės, taip pat nesame išimtis. Vaikas – tuščias lapas, į kurį reikia įrašyti savo žinias ir patirtį. Vaikas pasaulį pažįsta savo potyriais ir suaugusiųjų pavyzdžiu, pamokymais. Suprantama, kad mažas, nepatyręs žmogutis daug ką suvokia savotiškai ir neteisingai, todėl suaugusiojo pareiga išaiškinti, kas ir kaip. Perdėtas gailestis vaikelio atžvilgiu, beatodairiškas nuolaidžiavimas, kaprizų tenkinimas – kertiniai nelaimingo gyvenimo akmenys.

Taigi visi dabar galiojantys įstatymai „vaikų teisių“ gynimo klausimais labai nuosekliai ir tvirtai mūryja šiuos akmenis į gelžbetonio stiprumo monolitą. Perdėtas „humaniškumas“ visa jėga atsisuks prieš pačius vaikus (kai užaugs) ir prieš pačius įstatymų kūrėjus. Tokie, atsiprašau už išsireiškimą, idiotiški įstatymai kuriami todėl, kad mes į krūvą suplakame skirtingus dalykus: kaip pavyzdį pasitelkiame pačius blogiausius, degradavusius tėvus, kurie nesugeba vaikų nei auklėti, nei pamaitinti. Pagal šį patį blogiausią variantą ir kuriami įstatymai visiems be išimties visuomenės nariams. O turėtume panaikinti bet kokias sąlygas, padėsiančias atsirasti degraduojančioms šeimoms. Jei visą gyvenimą mokykloje išdirbęs mokytojas bijo surikti ant jį totoriškais keiksmažodžiais drabstančio nepilnamečio, tai jau yra apokalipsė.

Civilizacijos pabaigos pradžia. Tai kas tada gali užgesinti paauglyje prasiveržusią dvokiančią neapykantos liepsną? Tik mes, suaugę. Sunku patikėti, kad šis paauglys „atsivers“ į doros kelią. Neatsivers, nes jis nežino, kad toks kelias egzistuoja. Absurdo mūsų gyvenime daug daugiau. Viską išvardinti – liežuvis pavargs. Tačiau tam tikras išvadas pasidaryti galime ir dabar. Taigi, tu, rūkantis „demokratiškasis“ žmogeli: rūkydamas žaloji save, po to mes tave gydome (aišku, ne už dyką) ir, patikėk, tavo gydymui skiriame kelis kartus daugiau lėšų, nei tu per visą savo dvokiantį gyvenimą išleidai rūkalams bei sveikatos draudimui. Tu, alkoholį be saiko siurbiantis, degrade: jau nekalbu apie gydymą – tavo reikalai dar prastesni, nei mano aprašytojo rūkoriaus. Bet tu vis susilauki vaikų, kuriuos auklėji kumščiais ir taburetėmis, dėl kurių gelbėjimo iš tavo pragerto pasaulio mes prikuriame idiotiškų įstatymų, apibrėžiančių vaikų teises ir laisves.

Mes išgelbėjame tavo atžalą, tuo pačiu dvasiškai žalojame tūkstančius kitų vaikų. Nes mes lygiuojamės pagal tave – beprotį gyvulį. Tu, šlamštą ryjantis nutukėli: nuolat sakai, kad tai „tavo gyvenimas“, „tavo pasirinkimas“. Tai būk nuoseklus iki galo: susirgęs nesikreipk į visuomenę, nes sirgti buvo tavo pasirinkimas. Nesinaudok brangiai kainuojančia medicina! Būk geras, išsirink patogų karstą ir lik principingas iki galo! Tu, beatodairiškai tikintis horoskopais, astrologais, telepatais bei kitokiais burtininkais: būk, geras, neverk, kai banke „nuplaukia“ tavo pinigai, kai tavo artimą partrenkia mašina, kai sudega tavo namas. Juk tu visą tai žinojai! Taip pat neverk, kai pavakary prie autobusų stotelės gauni į dantis. Tu žinojai, kad tai atsitiks, bet vis tiek atėjai!

Tu, beatodairiškai visas savo nežinojimo skyles užkišantis Dievu, nebūk toks bukas: Dievas – ne skuduras, ne kamštis! Jei ko nežinai, nesuvoki, nesupranti – pasiklausk, pasiskaityk, sužinok! Jei tave partrenkė automobilis, daug didesnė tikimybė, kad už vairo buvo girtas vairuotojas, nei kad „Dievas taip norėjo“. Išbrisk iš savo fantazijų pasaulio, pradėk galvoti! Ir atmink: Dievas neturi nieko bendro su tavo fantazijomis, norais, lūkesčiais ir, be abejo, bažnyčia. Nežinau, kaip jūs, bet aš supratau, kad mūsų vakarietišką demokratiją labiausiai myli idiotai. Nes demokratija leidžia jiems ir toliau išlikti idiotais...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.