Pirma bėda – nėra bazinės slaugytojo ir gydytojo algos
Labiausiai stebina toks absoliutus Europos darbo rinkos neišmanymas. Atrodo, kad politikai gauna atlyginimą vien už tai, jog išmoko vaikščioti ir kalbėti, bet ne protauti. Viena iš garsesnių viešųjų ryšių akcijų – apie 1509 litų minimalią algą – padėjo patekti į Seimą, bet visai pamirštama apie bazinį gydytojo ir slaugytojo atlyginimą.
Nors visi moka mokesčius už universalų draudimą, vis tik algos įstaigose nustatomos labai skirtingai. Kiekviena ligoninė ar poliklinika – kaip atskira valda su feodalais ir vasalais. Skirtumai tarp algų skirtingose ligoninėse skiriasi ne procentais, bet kartais. Pavyzdžiui, chirurgas Klaipėdoje uždirba 10 tūkst. litų, o šeimos gydytojas Vilniaus poliklinikoje tik apie 2000 Lt. Normalioje darbo rinkoje ši problema būtų išspręsta labai paprastai: gydytojai rinktųsi tas darbovietes, kuriose atlyginimas didžiausias, tačiau egzistuojant kyšiams, normali rinka ir santykiai neįmanomi.
Dar didesnis absurdas buvo, kai rezidentai, pabaigę 6 metus mokslo, gaudavo 850 Lt. Ir tuos pačius – kaip stipendiją. Dėl didžiulių rezidentų ir pilietiškų kolegų pastangų pavyko pakeisti šitą netvarką ir įvesti bazinę algą rezidentui. Šalutinis tokių permainų poveikis buvo: a) rezidentai galėjo pragyventi iš vieno etato; b) atsirado pagrindas formuotis normaliems darbo santykiams; c) jaunieji gydytojai gavo daugiau progų įgyti patirties.
Spėkit, kas gi pirmas mėgino pasipriešinti šitai naujovei? Taip, amžinas Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas Liutauras Labanauskas. Jo ir jo samdytų teisininkų pastangos buvo nukreiptos į mėginimą pakeisti šį Vyriausybės nutarimą. Argumentavo labiau nei trumparegiškai – „rezidentas negali uždirbti daugiau nei mažiausiai įstaigoje uždirbantis gydytojas“. Iš dalies logiška, bet užuot siekusi atlyginimą „pritraukti“ prie kompetencijos, LGS mėgino kišti pagalius į ratus.
Antras trumparegiškas sprendimas jau buvo priimtas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Per krizę 10-15 proc. sumažinti gydytojų rezidentų atlyginimai nepadidėjo nei 2012, nei 2013 metais. Vėl buvo nukelta metams į priekį. Taigi bazinės algos nebuvimas rodo gydytojų ir slaugytojų profesinių organizacijų neįgalumą ir neveiklumą.
O kokia gi kitų šalių patirtis? Labai skaidri. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek ir Danijoje ar Vokietijoje bazinė gydytojo alga priklauso nuo patirties. Ir ji visiems prieinama bei aiški. Susieta su kompetencija ir didėja augant specialisto patirčiai. Jei įstaiga būtų „priversta“ mokėti gydytojui 6-8 tūkst. litų per mėnesį, labai greitai būtų išspręstos problemos ir dėl papildomų mokėjimų, ir dėl privačių pacientų priėmimų darbo metu.
Dabar gi įstaigos žiūri į tai pro pirštus, nes, būkim biedni, bet teisingi, tai vieni iš sisteminių „motyvacinių“ būdų išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus.
Antra bėda – darbo rinkos slaptumas
Ką daryti dabartiniam rezidentui ar net studentui, jei jis norėtų pasižiūrėti, kur yra laukiamas? Paieškoti, kokios specialybės buvo populiariausios stojant į rezidentūrą? Kur daugiausia darbo pasiūlymų? Kur didžiausios algos? Kaip jam rasti šitą informaciją apie, pavyzdžiui, Šiaulius, Kauną ar net Vilnių?
Išduosiu paslaptį: tokie skelbimai vis dar keliauja neformaliu būdu per jaunųjų gydytojų elektronines konferencijas. Taip – tai lietuviška XXI amžiaus sveikatos priežiūros personalo vadyba, kur darbo paieškos vyksta „iš lūpų į lūpas“. Vos ne kaip knygnešiai paslapčia gabendavo knygas, taip ir dabar informacijos mainai apie galimas darbo vietas vyksta visiškai slaptais kanalais.
Kokia gi situacija ES? Pirma, visi jau žino apie galvų medžiotojus ir paklausesnes specialybes. Tarkim, psichiatrai ir radiologai į Norvegiją kviečiami net ir nemokantys kalbos. Galima pačiam pamėginti susirasti darbą, jei moki kalbą. Tai netgi patikimiau, nes įmanoma apsieiti ir be tarpininko paslaugų.
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos sistemoje, yra toks „NHS Jobs“ interneto puslapis. Ten privalomai skelbiami visi postai, pradedant nuo šlavėjo ir baigiant skyriaus vedėjais. Skaidru, suprantama ir nuspėjama. Vokietijoje tūkstančius kasdien atnaujinamų darbo skelbimų galima rasti gydytojų profesinės sąjungos svetainėje ir kassavaitiniame žurnale, kuris nemokamai atsiunčiamas kiekvienam Vokietijos gydytojui. Apmaudu, kad valdininkai neturi supratimo, su kuo mėgina konkuruoti.
Tad kur lengviau įsidarbinti, jei rezidentas praleidžia 20 minučių prie interneto ir sugeba susirasti bent dešimt darbo pasiūlymų ES, o darbo paieškos Klaipėdoje ar Kaune gali tęstis savaitę, mėnesį ar net pusmetį? Kokia tikimybė, kad net ir jį radus, bus sąžiningas konkursas? Kur aprašytos kompetencijos ir jų vertinimo būdai? Kur skelbiama komisijos sudėtis?
Rekomendacijos daugiau nei paprastos. Gana kaip Don Kichotui ir Sančai Pansai vaikytis malūnų, kiršinti visuomenę ir svaigti apie pirmininkavimą Europos Sąjungai. Padarykite, gerbiamieji, namų darbus ir bent pradėkite nuosekliai spręsti anksčiau minėtas problemas.
Strategija „Pirmyn į praeitį“ gali pasiteisinti Kinijoje ar Kuboje, kur apribota judėjimo laisvė. Laimei, Lietuva jau daugiau nei dvidešimt metų žengia kitu keliu, bet vis dar kaip „turtingiausia“ šalis ruošia medikus visam pasauliu. Aš vis dar tikiuosi, kad tai laikinas reiškinys, deja, neišvengiamas, kaip ir eilinė politikų rokiruotė.
Martynas Andrijevskis yra vaikų psichiatras, trejus metus dirbantis Jungtinėje Karalystėje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.