Lengvu (bent jau iš pirmo žvilgsnio taip pasirodė), nors ir neteisėtu uždarbiu. Nepažįstamasis cigarečių supirkėjas nesiderėdamas susidomėjo mano pasiūlymu pirkti „West“ cigarečių. Susirašinėjimas buvo epizodinis ir truko apie 9 mėnesius, o kai kartą ilgokai neatrašiau, nepažįstamasis pats pasiteiravo: „Tai kaip dėl W, bus kas nors?“
Jau 2011 m. kovo mėn. cigarečių pirkėjas man e-pašte paliko telefono numerį, kuriuo paskambinau tik po gero pusmečio. Mat buvau išvykęs dirbti į užsienį, finansiniai reikalai šiek tiek pagerėję, tad ir mintys apie užsidirbimą nelegaliai kuriam laikui buvo išgaravusios.
Iki tol, kol vėl ėmiau „nesudurti galo su galu“. Tąkart buvau sugrįžęs į retai lankomą tėviškę pasienyje. Buvau pamiršęs apie incognito pirkėją, tačiau turguje pirktos „duty free“ cigaretės ir pinigų stygius vėl iškėlė jį iš atminties. Ir parašiau.
Nepažįstamajam tiko ir kaina, ir kiekis, tad noras užsidirbti greitai ir lengvai nugalėjo racionalų protą (aišku, priekabesnis skaitytojas gali mane apkaltinti ir visai neturint to proto, ir bent jau dėl to momento esu priverstas su tuo bent iš dalies sutikti). E-paštu sutarėme dėl susitikimo vietos ir laiko, o smulkmenas dar pasitikslinau telefonu, kurį buvau gavęs dar prieš pusmetį. Cigaretėms nupirkti pasiskolinau iš artimųjų pinigų, manydamas, jog greitai atiduosiu.
Sandėris įvyko, bet... nepavyko
Susitikome vieno iš sostinės prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelėje. Ilgas susirašinėjimas užmigdė mano budrumą ir susitikti nuėjau iškart su puse turėtų cigarečių, kitas palikęs automobilyje. Nepažįstamasis B., į kurio automobilį įsėdau, pavažiavo šiek tiek toliau į nuošalesnę aikštelę ir ėmė apžiūrinėti cigaretes (suprask - ar neįkišta „lėlė“). Tik vėliau supratau, kodėl jis sustojo priekyje balto mikroautobuso. Sėdėdamas keleivio pusėje, staiga išgirdau budulišką „Policija! Iš mašinos!“.
Pasirodo, sėdėjau automobilyje su pirkėju apsimetusiu Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (Vilniaus AVPK NTV ENTS) pareigūnu, o iš baltojo mikroautobuso iššoko dar trys policininkai. Vos išlipęs buvau surakintas antrankiais, o dėl patirtos, švelniai tariant, nuostabos, vos galėjau žodį suregzti. Viskas vyko kaip filme, bėda tik, kad jame man teko ne pats smagiausias vaidmuo: sėdėjau surakintas antrankiais mikroautobuse kartu su vienu iš pareigūnų, kol kiti trys, radę mano kišenėje automobilio dokumentus, ieškojo netoliese esančios transporto priemonės.
Be abejo, surado. Tada mikroautobusu privežė mane prie mano automobilio ir liepė išlipti, kad pats atrakinčiau dureles. Padaryti tai su antrankiais atsisakiau: buvome viešoje vietoje - prekybos centro stovėjimo aikštelėje, esu gyvenęs ir studijavęs Vilniuje, tad pamatyti ką nors iš draugų ar pažįstamų tokioje būsenoje man neatrodė viliojanti perspektyva.
Po trumpų derybų pavyko susitarti: antrankiais buvau prirakintas prie vieno iš pareigūnų rankos (apie priešinimąsi nebūtų kilę net minties, net jei bučiau sulaikytas vieno, o ne keturių pareigūnų). Iš automobilio buvo paimtos likusios cigaretės ir mane surakintą antrankiais nuvežė į policijos skyrių (ant galinės sėdynės savo automobilio, kurį iki skyriaus nuvairavo vienas iš policininkų). Ten buvo surašytas protokolas, patikrinti abu mano telefonai, kurie vėliau buvo atiduoti. Kadangi visų dokumentų pareigūnai tą vakarą nesurašė, paprašė ateiti manęs ryte, ką ir padariau po nakvynės pas draugus.
Ar tikrai pažeidėjas esu tik aš?
Praėjus maždaug savaitei ir atslūgus šokui, ėmiau suvokti, kad kažkas šioje istorijoje ne taip... Nesu teisininkas, tad teko ilgai pasiknaisioti po įstatymų ir kodeksų bazę, kol ėmė ryškėti teisiniai šios istorijos kontūrai. Pareigūnų veiksmus galima buvo interpretuoti kaip nusikalstamos veikos imitavimo modeli (NVIM), bet...
Jis buvo aiškiai peržengiantis visas leistinas ribas. Visuotinai pripažįstama, jog NVIM galima tik prisijungti prie jau daromų ar tikrai rengiamų padaryti sunkių nusikalstamų veikų, ir jokiu būdu neleistina daryti provokuojamo poveikio toms veikoms. Jos turi vykti nepriklausomai nuo pareigūnų įsikišimo.
Be to, taikyti tokį modelį reikalinga ir teisėjo ar prokuroro sankcija bei aibė kitų formalumų, numatytų Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) ir Operatyvinės veiklos įstatyme (LR OVĮ). Tarp jų yra ir nuostata, jog NVIM turi būti taikomas konkrečiam asmeniui/asmenims, ir tik turint rimtų, patikrinamų duomenų apie jų daromą ar ruošiamą vykdyti pakankamai sunkią nusikalstamą veiką.
Kitaip tariant, istorija pakvipo pareigūnų savivale arba, pagal Baudžiamojo kodekso leksiką - piktnaudžiavimu tarnyba. Visus šiuos samprotavimus su nuorodomis į konkrečius įstatymų straipsnius išdėsčiau pasiaiškinime, kurį pateikiau mano bylą turėjusiam nagrinėti Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui (dabar - Vilniaus apylinkės teismas) kartu su skelbimo internete išrašu, susirašinėjimo e-paštu ir skambučių išklotinėmis.
Teismo procesas: liudytoju apklausiamas pareigūnas
Pirmas teismo posėdis įvyko 2011 m. gruodžio mėn. Teisėjas, pagal grafiką per 10 min. turėjęs „aptarnauti“ 4 nusidėjėlius, nustebo, kai aš, vietoj atgailos, ėmiau jam brukti kažkokius lapus ir nerišliai aiškinti, jog skelbimas internete buvo nesankcionuotas.
Tik 4-ojo posėdžio metu teismas nutarė, jog byloje reikia apklausti liudytojus, t. y. mane sulaikiusius pareigūnus. Taip 2012 m. kovo mėn., 5-ojo posėdžio metu, teisme jau pasirodė ir pareigūnas A (pareigūnus abėcėlės tvarka išvardinau pagal svarbumą, tad A - pagrindinis).
Į klausimą, ar vyko susirašinėjimas, jis atsakė, kad „kažkoks susirašinėjimas buvo“, bet susirašinėjo ne jis, o „kolega“. Taip pat teigė, jog aš prekiavau internetu cigaretėmis, ir jie (pareigūnai) rado mano skelbimą. Į mano klausimą, ar gali pateikti tai patvirtinančius duomenis, atsakė, jog pateiks, jei reikės.
Į klausimą, koks buvo antrankių uždėjimo pagrindas, pareigūnas atsakė „konvojavimo įstatymas“, kad pristatytų sulaikytuosius į komisariatą. Ir pašaipiai pridūrė: „blogai pasiruošėt“. Na, blogai, tai blogai... Iki tol maniau, kad konvojuoja specialiai tam ruošiami pareigūnai ir konvojuojami yra nuteistieji ar areštinėje teismo laukiantys sulaikytieji... Na, bet praplėsti teisines žinias visada naudinga, net ir drastiškiausiomis aplinkybėmis.
Pareigūnai nežino kolegos numerio
Po mėnesio įvyko 6-asis teismo posėdis. Atvyko pareigūnai B ir D. Pastarasis taip pat teigė, jog aš prekiavau cigaretėmis, tačiau paklaustas, kiek mano prekiavimo atvejų iki sulaikymo jam buvo žinoma, įvardyti negalėjo nė vieno. Paklaustas apie antrankius, nustebo: „ar buvo antrankiai?“, nors būtent su juo surakintas ir vaikščiojau po aikštelę bei buvau vežamas į skyrių.
Pareigūnas B dėl antrankių buvo konkretesnis: pasirodo, aš muisčiausi, stumdžiausi ir bandžiau bėgti (tuo metu šis pareigūnas jau buvo apklaustas tarnybinio patikrinimo metu dėl mano policijai paduoto skundo (apie tai - vėliau), kuriame prašiau paaiškinti ir kokiais pagrindais buvo panaudoti antrankiai. Kadangi D apklaustas nebuvo, parodymai buvo „nesuderinti“). Nors pareigūnai buvo paėmę visus mano dokumentus, o sulaikomas buvau keturių policininkų administracine tvarka.
Dabar grįžkime į 2011 m. lapkričio mėn., kuomet pats, jau po sulaikymo, ėmiau dėlioti teisinį šios istorijos paveikslą, kuris atrodė labai miglotai. Nors tokiu mastu su teisėsauga susiduriu pirmąkart, numaniau, jog bylinėtis su policija gali būti nelengva ir įrodymai iš mano pusės turės būti žymiai svaresni nei anos pusės.
Paklausęs nuojautos, paskambinau man dar susirašinėjimo metu duotu telefono numeriu darydamas pokalbio vaizdo ir garso įrašą. Atsiliepė pareigūnas A. Paklausiau, ar čia „ekonominių skyrius“ ir paprašiau pakviesti pareigūną B, kurio paklausinėjau tokių nereikšmingų smulkmenų, kaip kad ar neužtraukė mano automobilio rankinio stabdžio, ar dalyvaus kas nors teisme iš jų pusės.
Viskas, ko man reikėjo - tai paties atsiliepimo fakto. Sakysite, paranojiška? Gal ir taip, bet 7-ojo posėdžio metu pareigūnai B ir C tvirtino, jog šis telefono numeris jiems nėra žinomas. Ir tik paleidus pokalbio garso įrašą, pripažino, jog atsiliepė jų kolega, pareigūnas A. Teisėjas paklausė „ar perspėjote, jog įrašinėjate pokalbį?“.
Lanksti ir humaniška institucija
Na taip, įspėjau ir pateikiau meniu: pageidaujate LM - spauskite 1, pageidaujate Bond- spauskite 2, nerūkote - eikite.., t. y., spauskite 3. O rimtai - šis klausimas įkvėpė pareigūnus dar vienam žygiui. Mano byloje atsirado du papildomi lapai: tai telefonu kalbėjusių A ir B skundai Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (VDAI) su prašymais patraukti mane administracinėn atsakomybėn bei įpareigoti sunaikinti pokalbio įrašą, kuris „padarytas pažeidžiant LR įstatymus“.
Kokius - nenurodyta. Na, kad nuo sovietinių laikų teisėjo kėdę betrinantis Temidės tarnas nieko nėra girdėjęs apie Visuomenės informavimo įstatymą, nenustebau, bet iš naujosios kartos „romerinės“ teisybės absolventų A ir B tikrai tikėjausi šiek tiek daugiau. Tyrėjai su aukštuoju teisiniu išsilavinimu galėjo bent jau įstatymą ir straipsnį, kuriuo remiasi skunde, nurodyti.
Kita vertus, VDAI tai nepasirodė problema. Ir tuo ši linksmoji dalis nesibaigė. VDAI internetinėje svetainėje yra pateiktas sąrašas skundų, kurių ši inspekcija nenagrinėja. Punktas nr. 1 skelbia, kad VDAI nenagrinėja skundų dėl asmens duomenų tvarkymo teismuose. Štai čia turėtų užčiaupti burnas skeptikai, teigiantys, jog valstybės institucijos tėra nelanksčios, tiksliai pagal įstatymo raidę tiksinčios mašinos. VDAI šiuo atveju sureagavo itin humaniškai ir lanksčiai. Be abejo, kai teisme atskleidžiami tokie ypatingai konfidencialūs, sakyčiau, netgi intymūs, duomenys, kaip kad pareigūno atsiliepimas jam priskirtu tarnybiniu telefonu, galima ir padaryti išimtį.
Taip byloje atsirado ir šios inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pasirašytas prašymas leisti įgaliotam VDAI darbuotojui susipažinti su bylos medžiaga ir teismo leidimas tai daryti. Tiksliau - du prašymai ir vienas atmetimas bei vienas leidimas, mat įgaliota VDAI darbuotoja tik iš antro karto „normaliai“ parašė prašymą susipažinti su byla. Pirmajame buvo tiesiog nurodyta „VDAI“ ir „prašau leisti susipažinti su byla“, tad jis teismo buvo atmestas. Na, kam reikalingos tokios tarnybos, inspekcijos ir t. t., turbūt spręsti ne man. Be abejo, nubaustas už tai nebuvau, nes įrašinėti savo pokalbius su kitais asmenimis LR įstatymai nedraudžia.
Operatyvinė informacija be operatyvinių veiksmų
Grižkime i 7-ąjį posėdį. Pareigūnai B ir C taip ir neatskleidė, kokios operatyvinės informacijos jie turėjo apie mano prekybą cigaretėmis, motyvuodami tuo, kad tai...operatyvinė informacija. Apie gynybos teisę apklausti kaltinimo liudytojus jie, kaip ir teisėjas, matyt, girdėję nebuvo. Pavyko išpešti tik tiek, kad ta informacija disponavo vienas žmogus: pareigūnas A, posėdyje nedalyvavęs dėl sveikatos problemų. Tad 8-asis posėdis vyko vėl su juo.
Šįkart pareigūnas A, matyt, paprotintas, kad kažkas negerai su tuo susirašinėjimu, jau nebuvo toks atviras ir bandė neigti tai, ką sakė 5-ajame posėdyje. Teisėjas, taip gyvai sureagavęs į mano pateiktą pokalbio įrašą, matyt, jau buvo išsikvėpęs, tad ramiai klausėsi tokių atsakymų kaip „ne, aš taip neteigiau“ (apie tai, kad susirašinėjo kolega), kad jis nesusirašinėjo ir nežino, kas tai darė, kad informacija apie mano tariamai vykdytą prekybą cigaretėmis internetu yra operatyvinė, todėl neatskleistina (!), galiausiai pasakė, jog nėra reikalo teikti šią informaciją, nes byloje ji nesvarbi - svarbu viskas tik nuo to momento, kai aš jam paskambinau dėl cigarečių ir jas atvežiau.
Tiesa, LR ATPK yra kažkoks nereikšmingas 187 straipsneliūkštis, kuriame parašyta, neva už melagingų parodymų davimą, vengimą bei atsisakymą duoti parodymus skiriama bauda nuo 1000 iki 3000 Lt. Savaime aišku, kad ir čia reikėtų žiūrėti lanksčiau, o ne aklai laikytis įsikibus sausos įstatymo raidės: juk parodymus duoti atsisakė ne koks paprastas pilietis, ne niekingas pažeidėjas, o kaltinimą palaikančios teisėsaugos institucijos atstovas, pats surašęs protokolą.
Taip sužinojau, kad kaltinimus galima grįsti duomenimis, kurie negali būti atskleisti net teismui ir administracinėn (ar baudžiamojon) atsakomybėn traukiamam asmeniui, taigi mano nelegalios internetinės prekybos cigaretėmis mastai liko paslaptimi ir teismui, ir man pačiam.
Norėjo pirkti lietuviškų cigarečių?
Grįžkime vėl truputėlį atgalios. 2012 m. sausio mėnesį, kai teismas dar nebuvo nutaręs apklausti liudytojų - pareigūnų, susikūriau naują e-pašto dėžutę ir iš jos parašiau, kaip jau dabar aišku, kažkuriam iš pareigūnų interneto skelbime apie perkamas cigaretes nurodytu e-pašto adresu, klausdamas, kieno gamybos cigaretės domina. Atsakymas buvo konkretus: „kuo pigiau, tuo geriau. BLR, RU“.
Atspausdinau šio susirašinėjimo išklotinę, prieš tai vykusio susirašinėjimo išklotinę, skambučių išklotinę ir parašiau skundą Policijos generaliniam komisarui. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet norėjau tiesiog informuoti policijos vadovybę apie, mano manymu, nusikalstamą pareigūnų elgesį, siekiant išprovokuoti teisės pažeidimus tam, kad vėliau juos būtų galima „išaiškinti“.
Po keletą savaičių trukusio tyrimo gavau atsakymą, kuriame buvo konstatuota, jog apklausus mane sulaikiusius pareigūnus, jokių duomenų, kad jie būtų mane provokavę įvykdyti teisės pažeidimą, negauta, tad mano teiginiai yra nepagrįsti ir ikiteisminis tyrimas nepradedamas. Apie tai, ar policijos pareigūnai teisėtai elgiasi, dėdami skelbimus į internetą ir savavališkai atlikdami operatyvinius veiksmus, užsiminta nebuvo, nors pareigūnas A tuo metu teisme jau buvo patvirtinęs, jog iki sulaikymo vyko susirašinėjimas e-paštu. Nutarimo neskundžiau, nes, remiantis Lietuvos aukščiausiojo teismo (LAT) nutartimis, provokacijos fakto išaiškinimas yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Kita priežastis - supratau, jog skųsti beprasmiška.
Ledai pajudėjo, bet ne į tą pusę
2012 m. gegužės mėn. teisėjas, paprašęs dar kartą papasakoti, „kaip ten viskas buvo“, vis dėlto nusprendė perduoti bylos medžiagą prokuratūrai, kad būtų ištirta, ar nėra pareigūnų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Maniau, kad ledai pajudėjo. Eilinį kartą klydau. Prokuroras tiesiog pridėjo prie bylos bene prieš 3 mėn. iš Vilniaus AVPK gautą atsakymą į mano skundą, jog atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, ir baudžiamoji byla buvo „išspręsta“. Objektyvumo dėlei pridursiu, kad į teismo prašymą ištirti pareigūnų veiksmų teisėtumą buvo sureaguota šiek tiek rimčiau nei į manąjį, be to, teisme jau buvo užfiksuoti liudytojo parodymai, jog susirašinėjimas e-paštu vyko, posėdžius įrašinėjau ir pats, tad ignoruoti susirašinėjimo faktą jau buvo lyg ir nepadoru.
Taip papildomoje policijos išvadoje, be ilgų pastraipų apie tai, kaip uoliai pareigūnai vykdė Policijos veiklos įstatyme numatytas funkcijas ir šio įstatymo citatų, ir t. t., atsirado ir tokie teiginiai: „su asmeniu, kuris prekiavo kontrabandinėmis cigaretėmis, , elektroniniu paštu pareigūnas A nebendravo, bendravo kitas asmuo, kurio duomenų nurodyti negali. Minėtas asmuo žinojo pareigūno A telefono numerį, kurį jis galėjo nurodyti, kaip numerį asmens, kuris susidomėjo kontrabandinėmis cigaretėmis“ bei tai, kad pareigūnai, siekdami patikrinti turimą operatyvinę informaciją, susitiko su manimi sutartoje vietoje atlikti „kontrolinio pirkimo“.
Tada supratau ir kaip gaunama operatyvinė informacija (nors iki tol apie tai turėjau kitokią, kažkokiais nereikšmingais įstatymais pagrįstą nuomonę): internete patalpinamas skelbimas apie perkamas cigaretes, tai yra, sukuriama dirbtinė paklausa, laukiama, kol kažkas „užkibs“, o po to - tikrinama „operatyvinė informacija“ ir atliekamas „kontrolinis pirkimas“. Ar atsiliepęs į skelbimą asmuo tikrai vykdo neteisėtą veiklą, ar tik susigundė galimybe užsidirbti, niekam tai nerūpi. Dėl cigarečių kainos pareigūnai nesidera, tačiau, kaip jau supratote, dėl to džiaugtis labai nereikėtų. Susirašinėjusio ir provokavusio pareigūno tapatybės solidarūs kolegos atskleisti negali, tad kaltų dėl provokacijos kaip ir nelieka, bent jau teismo nuomone. Štai tikroji nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencija, kriminogeninius daigelius išraunanti šiems dar net nespėjus prasikalti.
Nutartys, paremtos duomenimis, kurių nėra
Kaip jau supratote, buvau nubaustas. Apylinkės teismas, be kitų logiškai nesuderinamų aplinkybių savo nutartyje, dėl solidumo pacitavo LAT nutartį, jog pareigūnai turi teisę prisijungti prie besitęsiančių, bet dar nepasibaigusių nusikaltimų. Tiesa, akylas teisėjas, matomai, ne iki galo buvo skaitęs tą LAT nutartį, nes joje teigiama ir tai, kad informacija apie neteisėtą veiką turi būti ne gandai, o teisminiu būdu patikrinami duomenys. O kaip juos patikrinti, jei jie yra „operatyvinė informacija“? Be abejo, niekaip, ir Operatyvinės veiklos įstatymas, numatantis, jog operatyvinė informacija yra panaudojama baudžiamame procese, čia yra bejėgis.
Ruošiantis teikti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui, jau teko išsamiau pastudijuoti LAT nutartis. O jos rytojų man, priešingai nei į šią istoriją įsipainiojusiems pareigūnams, žadėjo tikrai šviesų: LAT nutartys (Nr. 2A–P–6/2008, Nr.2K-390/2008 ir Nr. 2A-P-2/2009) skelbia, jog provokacijos faktas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog asmuo be pareigūnų įsikišimo nebūtų padaręs teisės pažeidimo, o iškilus provokavimo versijai, byla turi būti nagrinėjama remiantis rungimosi principu, t. y., abi pusės, gynyba ir kaltinančioji turi pagrįsti savo argumentus; kaltinančioji institucija turi paneigti gynybos pateikiamus provokavimo versijos argumentus; visi prieštaravimai tarp liudytojų parodymų yra vertinami kaltinamojo naudai.
Tad jei pareigūnas viename teismo posėdyje pasakė, kad susirašinėjimas vyko, o kitame jau teigia nieko apie tai nežinąs, tai gali pabloginti tik jo, bet ne kaltinamojo padėtį. Atrodė viskas aišku: teismas užfiksavo liudytojo parodymus, jog susirašinėjimas vyko, tačiau ne aš radau pareigūnų skelbimą, o jie manąjį. Kadangi kaltinančioji institucija savo versijos duomenimis pagrįsti negalėjo, o aš tai padariau, turėjau nedaug abejonių, jog apygardos teismas nutarimą panaikins. Be to, pažymėtina, kad visur kalbama apie pareigūnus, veikiančius pagal sankcionuotą NVIM ir peržengiančius jo leistinas ribas, tad tokio modelio taikymas savarankiškai yra ne tik neteisėtas, bet lyg ir turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Kaip ir vėl supratote, Vilniaus apygardos teismas taip pat atmetė visus mano argumentus. Tiksliau - ne visus: pagrindinį tiesiog praleido. Gal nepastebėjo, nes jis buvo paryškintas ir išdėstytas per visą lapą. Apie rungimosi principo nepaisymą nutarime neužsimenama. Kaip ir apylinkės, taip ir apygardos teismas nutarime pažymėjo, jog nėra pagrindo sutikti su mano versija, jog aš nebūčiau įvykdęs pažeidimo, jei ne pareigūnai. Vadinasi, aš užsiiminėjau šia veika ir iki pareigūnų „įsikišimo“. Tiesa, duomenų apie tai pateikta nebuvo, tačiau ar man, paprastam mirtingajam, abejoti daugiau nei tris dešimtmečius teisėjo plaktuku mojuojančio orakulo įžvalgomis, apnuoginančiomis tamsiausias kriminogenines mano sielos kerteles?
Tačiau ne viskas tik juodomis spalvomis piešta. Interpretuodamas pareigūnų veiksmus, apygardos teismas buvo ne toks griežtas: „Nors ir laikant, kad skelbimą internete „pirksiu cigaretes pigiau“ patalpino Vilniaus apskrities VPK NTV ENTS pareigūnai, byloje nustatyta, kad pažeidėjas pats atsiliepė į skelbimą, pažymėtina, kad jame nebuvo siūlymo pirkti kontrabandinių cigarečių.“
Na, vadinasi, žuvelė užkibo ant gerai užmaskuoto jauko, o apygardos teismo teisėjui vėl praslydo pro akis apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė su nuoroda į konkretų bylos lapą, kuriame matyti, jog į klausimą „kieno gamybos cigaretės domina?“ buvo atsakyta „kuo pigiau, tuo geriau. BLR, RU.“ Bet, ko gero, ir čia būtų galima „išvartyti“, jog pareigūnai turėjo omenyje ne kontrabandines, bet legaliu būdu įvežtas baltarusiškas ir rusiškas cigaretes. Kitaip argi būtų važiavę „apsipirkti“ keturiese darbo metu ir dar pasislėpę mikroautobuse?
Tiesos ir nustatytos tiesos santykis
Koks šios istorijos moralas? Kad pasielgiau labai kvailai, tai ir pats žinau. Tiesiog teisėsaugos institucijų „nustatyta tiesa“ gali būti labai toli nuo tikrosios tiesos ir faktinių aplinkybių. Kai nenorima matyti, net ir rimčiausi argumentai bei duomenys liks nepastebėti ir už juos svaresnis bus paprasčiausias žodinis paprieštaravimas.
Kita vertus, vargu ar ši istorija gali ką nors nustebinti valstybėje, kurioje pensininkas teisiamas dėl 15 centų vertės prekybos centro maišelio, ir nei vienoje teisėsaugos grandyje nepakanka sveiko proto procedūrą nutraukti. Sakysite, esu nedoras, su sąžine nedraugaujantis pilietis?
Galbūt, tačiau nedorybės vandenyne pasijutau mailiumi prieš mane kaltinusius ir teisusius banginius. Ir dar. Jei rasite internete skelbimų, tokių kaip „pirkčiau žolės“ ar „ratų“, „pigesnių cigarečių“, ar pamatysite taip klausinėjančių asmenų gatvėje - neskubėkite pranešti policijai: gali būti, kad tai ir yra policija. O juo labiau, šiukštu, nevežkite cigarečių pareigūnams- jie niekada nesumoka.
Istorija lyg ir baigta, bet...
Bent jau prieš pusę metų ši istorija ties čia būtų ir pasibaigusi. Byla, perėjusi formalią LAT atmetimo procedūrą, šiuo metu laukia nagrinėjimo Europos Žmogaus Teisių Teisme. Lyg ir galima daryti pauzę, tačiau... Labai jau įdomu buvo, kas tas nepažįstamasis cigarečių supirkėjas? Teismas ir pati policija nustatė, kad pareigūnai čia „ne prie ko“, o jais netikėti juk būtų šventvagiška, ar ne?
Kaip bebūtų, smalsumas nugalėjo, ir, susikūręs dar vieną e-pašto dėžutę, vėl parašiau tam nepažįstamajam cigarečių supirkėjui. Atsargiai, klausdamas kokios cigaretės domina. Kai tariamas sandėris „įsivažiavo“ ir, darydamas pokalbio įrašą, paskambinau gautuoju numeriu (šįkart – ne tarnybiniu), atsiliepė...gerai pažįstamas didysis operatyvininkas ir konvojavimo ekspertas pareigūnas A.
Bet aišku, jis čia „ne prie ko“. E-paštu informavau apie tai Policijos departamento Imuniteto valdybą. Pastarosios viršininkas patarė man nevežti pareigūnams cigarečių ir jų nešantažuoti, nes „tai baigsis byla“. Klausimas, ar pareigūnai elgiasi teisėtai, vėl buvo lyg tarp kitko praleistas. Tad nusprendžiau cigarečių nevežti ir nešantažuoti. Kas iš to išėjo, pažiūrėkite patys.
Pareigūnai šioje istorijoje tikrai niekuo dėti
Be abejo, ši video medžiaga jokiu būdu neįrodo kokių nors neteisėtų pareigūnų veiksmų. Tikrai negalima kaltinti ir pareigūno A, kad jis teisme melavo, jog susirašinėjo ne jis ir nežino, kas tai darė. Gal žmogus iš tiesų nežino? Nenuostabu, kad teisėsauga to išsiaiškinti nepajėgė, tai juk medicinos sritis. Juk vaizdo medžiagoje matomas tipas taip pat nežino, jog atvažiavo su policijos automobiliu. Aišku, paklaustas kur dirba, jis taip pat nežinotų, ir, greičiausiai, nemeluotų.
Na ir kas, kad atsiliepinėja ir atrašinėja pareigūnas, o pirkti cigarečių atvykstama nežymėtu policijos automobiliu? Kartu atvažiavęs „golfukas“ (be abejo, jame tikrai nebuvo pareigūno A, o jei ir buvo, tai atsitiktinai) su policijos skiriamaisiais ženklais patogiai užsimaskavo tarp kitų automobilių šalia esančioje aikštelėje, bet tai, be abejo, tik atsitiktinumas, kuris kartu su visais kitais atsitiktinumais nieko neįrodo.
Gal policijos automobilis laisvu nuo darbo metu, tačiau darbo dienomis ir darbo valandomis yra nuomojamas kontrabandinių cigarečių pervežėjams, o tas žymėtas policijos „golfukas“ tėra taip pat išsinuomota palyda? Kas ten žino, spėlioti galima daug, tačiau „nustatyta tiesa“, kuria abejoti stačiai nepadoru (gulsčiai juo labiau), liudija, jog pareigūnai čia „ne prie ko“.
Tad jau dabar aišku, kad neverta net pradėti jokio tarnybinio patikrinimo, o juo labiau ikiteisminio tyrimo. O jei ir verta, tai ne dėl pareigūnų, o dėl šių eilučių autoriaus veiksmų: sutrukdymo pareigūnams vykdyti „konvojavimo įstatyme“ numatytas pareigas bei teisėto susitarimo parduoti cigarečių nevykdymo ir neargumentuotų teiginių, kad pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.
* * *
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius informavo, kad 2011 metais toks įvykis tikrai įvyko. Nors situacija pareigūnams yra žinoma, tačiau jie negali komentuoti, nes tai yra operatyvinė informacija. Sostinės policija pabrėžė, kad provokuojančių skelbimų pareigūnai nepublikuoja. Priešingai - ieško pačių nusikaltėlių patalpintų skelbimų žiniasklaidoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
