Gyvenu ir dirbu Vilniuje. Nuo namų iki darbo – vos kelios stotelės troleibusu. Automobilio net neverta gainioti: jei oras geras, smagu kulniuoti pėstute, jei ne ar laikas spaudžia – sėsti į viešąjį transportą.
Tačiau sulig pavasariu troleibusus vis dažniau tik palydžiu žvilgsniu, ir visai ne dėl kioskuose išnykusių talonėlių.
Mat vos atšilo oras, įlipęs į troleibusą ar autobusą gali susidurti su vadinamaisiais „bomžais“. Jų ten būna ir žiemą, tačiau kai spaudžia šaltukas, „aromato“ nejusti.
Užtat dabar skleidžiasi visa puokštė. Išlavintą nosį turintys vyno ekspertai vargu ar įžvelgtų ką nors subtilaus, užtat aromatų kilmę atskirti nesunku: neaiškios sudėties ugninis vanduo, šlapimas, greičiausiai – ir išmatos, vėmalai (matomi išorėje) bei, žinoma, net ūkinio muilo jau daug daug laiko nematęs kūnas.
Užtenka vieno ant galinės sėdynės išsidrėbusio smirdžiaus, kad visi keleiviai lyg silkės susispraustų priekyje, o vairuotojui vos pravėrus duris išgarmėtų laukan. Lieka tik tie, kuriems nėra kur dėtis, nes reikia skubėti.
Teko stebėti, kaip vieną tokį varguolį iš troleibuso krapštė kontrolieriai. Šie paprastai nesibodi paimti „zuikio“ už parankių ir palydėti į savo mikroautobusą.
Tačiau su „bomžu“ jie ilgai derėjosi per pagarbų atstumą, kol tiesiog įkalbino jį išlipti. Suprantama, toliau net nemėgino pripaišyti jam baudos – numojo ranka ir paleido klibinkščiuoti.
Kur sąmokslo teorija? Pavažiavus tokiame troleibuse bent porą stotelių, taip ir norisi pulti į kokią kosmetikos ar parfumerijos parduotuvę ir šluoti nuo lentynų bet kokį kvapųjį skystį, kad tiktai nedvoktum kolegoms.
Todėl sulig pavasariu atšilę benamiai labai naudingi odekolono ar kvepalų gamintojams. Kita vertus, juk tie vargšai ir gurkšnoja ne ką kitą, kaip įvairius kosmetinius skysčius.
Žinoma, tai – tik paspėliojimai juokais. Gaila tų nusiritusių ir prasmirdusių vargšų. Tačiau užjaučiu ir niekuo dėtus keleivius, kuriems tenka su jais susidurti. O kaip padaryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, galva neišneša. Juolab kad viešųjų pirčių bent Vilniuje jau beveik neliko, ir tos pačios dar sproginėja.
O gal vis dėlto galėtų pagelbėti kontrolieriai? Nei bausti, nei varyti lauk „bomžų“ nereikia. Juk jei per šalčius „zuikių“ gaudytojai vilniečiams stotelėse dalijo arbatą, tai gal atšilus orams galėtų kiekvienam keleiviui padovanoti po mažą kvepalų mėginuką? Pasireklamuoti norinčių kosmetikos magnatų greičiausiai nebus sunku surasti.
O tuomet, nors ir troleibuse prasmirsti „Trojnoj“ bei urino kvapų mišiniu, išlipęs galėsi pasišlakstyti „Chanel“, „Hugo Boss“ ar dar kokios kitos prabangos lašais. Ir problemos – kaip nebūta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
