Prieš pradedant naudoti chemines priemones, mums, valytojoms, buvo išdalintos instrukcijos. Jose buvo aiškiai parašyta, kad naudojant šias priemones būtina dėvėti apsauginę kaukę ir akinius.
Tačiau mūsų ligoninės valdžia nusprendė, kad valytojos akinių ir kaukių nedėvės – esą priemonės ekologiškos, todėl jokių problemų nebus. Galiu tik spėlioti, kodėl ligoninės vadovybė taip nusprendė – ką pamanytų ligoniai, jeigu valytojas pamatytų su apsauginėmis kaukėmis ir akiniais? Visi pradėtų panikuoti dėl savo sveikatos.
Nors priešinausi, tačiau valydama ligoninę nedėvėjau akinių ir apsauginės kaukės. Netrukau sulaukti pasekmių. Pirmiausia tarsi su adatomis pradėjo badyti akis, tada po kelių dienų šone pajutau baisius skausmus. Pagėriau vaistų – viskas aprimo. Tačiau dar po mėnesio ėmiau dusti, nesupratau, kas vyksta.
Ligoninės pacientai taip pat kalbėdavo, kad jiems graužia akis, ypač tie, kurie nešioja lęšius, jie skųsdavosi gerklės skausmais.
Kai užmigti galėjau jau tik sėdėdama, nuėjau pas gydytoją. Padaryta plaučių nuotrauka parodė, kad mano plaučiuose susikaupęs vanduo. Kauno klinikose pragulėjau dvi savaites, nuo plaučių nutraukė 3 litrus vandens, todėl mane dusino, ir man buvo diagnozuotas pleuritas.
Iš medikų aiškiai išgirdau, kad sveikatą susigadinau, nes dėl chemijos poveikio nusilpo mano imunitetas. Deja, nė vienas iš gydytojų nesiryžo į mano medicininę kortelę įrašyti, kad mano sveikata pablogėjo būtent dėl to. Viena gydytoja net pasakė: „Mane turbūt pakas, jeigu aš tau į kortelę tiesą parašysiu“.
Įdomiausia, kad kitos ligoninės valytojos taip pat nukentėjo dėl tos chemijos, tačiau bijo tai pripažinti. Viena susirgo astma, kita irgi plaučius gydėsi. Tačiau visos bijojo skųstis ligoninės vadovams, kurie sakė: „Nepatinka, galit nedirbti“.
Galiausiai kitos valytojos pradėjo ant manęs pykti, kad aš nuolat skundžiuosi dėl tos chemijos. „Tave reikia į sieną įmūryti, jeigu dar skųsiesi“, - kartą išgirdau. Mano atžvilgiu pasipylė visokiausi skundai – valdžia tik džiaugėsi, kad galės atsikratyti problemų keliančia darbuotoja.
Viršininkas norėjo, kad savo noru išeičiau iš darbo. Taip pat siūlė perkelti mane prie lauko darbų. Tačiau aš nesutikau, nes po tokių ligų dirbti lauke man pernelyg pavojinga.
Galiausia balandžio pabaigoje mane atleido iš ligoninės.
Žinau, kad viena mažai ką galiu, bet pasiduoti neketinu. Nukentėjau darbo metu, todėl kažkas turi atsakyti, o ne išmesti iš darbo už nepagrįstus skundus.
Juoba kad turiu aiškių įrodymų. Net ir Marijampolės darbo inspekcija, Šakių ligoninėje tyrusi skundą, nustatė, kad čia esama darbo pažeidimų: nevykdomas darbo rizikos stebėjimas, pradėjus patalpų valymui naudoti kitas chemines medžiagas, neatnaujintas profesinės rizikos vertinimas, klaidingai pildomi Asmeninių apsaugos priemonių išdavimo (grąžinimo) žiniaraščiai.
Šakių ligoninės direktorius Algirdas Klimaitis atsisakė komentuoti V. Kaukarienės situaciją ir atsakyti į klausimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
